Jaunimo tikslas – gyvas miestas

Atšilus orams Jurbarke vakarais vis dažniau pasigirsta automobilių variklių gausmas ir padangų cypimas. Tačiau tai – ne triukšmadariai. Tai jauna bendruomenė, nusprendusi nelaukti, kol mieste atsiras veiklų, o susikurti jas patys.

Panoro veikti atvirai

Kovo 23 d. susitikimas Jurbarko r. savivaldybėje, pokalbiui  subūręs savivaldybės, policijos atstovus ir neformalių jaunimo grupių „Jurbarkas Riders“ bei „Jurbarkas Wheels“ narius, parodė aiškų pokytį – ši veikla siekia išeiti iš uždarų aikštelių į atviras, visiems matomas erdves.

Pagrindinė jaunimo žinutė paprasta ir aiški: jie nebenori veikti neoficialiai. Jie nori aiškių taisyklių, suderintų vietų ir normalaus santykio su institucijomis. Kitaip tariant – nori būti miesto dalimi, o ne problema.

Daugiau nei dešimtmetį

„Jurbarkas Riders“ istorija nukelia daugiau nei dešimtmetį atgal. 2013-ieji, gimnazistai kelia klausimus: kur važiuoti ir ką veikti? Aivaras Adomaitis, vienas iš bendruomenės veidų, puikiai prisimena pradžią. „Viskas prasidėjo nuo noro turėti vietą susitikti. Tiesiog pabūti kartu, parodyti savo automobilius“, – pasakoja Aivaras.

Tačiau tai, kas prasidėjo kaip kelių draugų pasibuvimas aikštelėje, pamažu virto rimtu judėjimu. Per dešimtį metų „Jurbarkas Riders“ tapo traukos centru ne tik technikos mėgėjams, bet ir šeimoms, ieškančioms kitokio laisvalaikio. Pasak Aivaro, svarbiausia buvo pakeisti požiūrį į patį automobilių sportą ir susibūrimus. „Norėjosi, kad tai nebūtų tik apie greitį ar triukšmą. Kad atsirastų kultūra, bendravimas, renginiai“, – pabrėžia jis.

Vienas ryškiausių jo prisiminimų – Jurbarko autobusų stotyje surengtas automobilistų susitikimas, kuriame dalyvavo keli šimtai dalyvių. Ir tai buvo ne ralis, ar slalomas. Tai buvo tiesiog susitikimas pabendrauti.

Nematoma „Gatvės kultūros“ pusė

Tomas Janušaitis, atsakingas už organizacinius reikalus, sako, kad žmonės dažnai neįvertina, kiek pastangų reikalauja viena valanda veiksmo. „Reikia ne tik sugalvoti renginį, bet ir pasirūpinti, kad jis vyktų legaliai ir saugiai – derinti vietas, tvarkyti dokumentus, galvoti apie saugumą“, – teigia Tomas.

Paprasti „meetai“ virto apgalvotais renginiais su rungtimis ir konkursais. Viena populiariausių dalių – „drift taxi“, kai žiūrovai gali patys atsisėsti į šonaslydžiui paruoštą automobilį. Aivaras pasakoja, kad tai sukelia visai kitokias emocijas: „Žmonėms įdomu ne tik pažiūrėti. Jie nori pajusti. Todėl darėm vadinamą „drift taxi“ – su visa įranga, saugiai, bet su emocija.“ Artimiausias renginys, kuriame bus galima pajusti visas šias emocijas, vyks jau balandžio mėnesį.

Kova už vietą po saule

Didžiausias iššūkis bendruomenei visada buvo santykis su taisyklėmis. Ilgą laiką jie jautėsi esantys „pilkojoje zonoje“. Susitikimai vykdavo neoficialiai, o tai keldavo natūralią įtampą su policija. Galiausiai patys jaunuoliai suprato, kad bėgti nebėra prasmės.

„Mes patys supratom, kad taip tęstis negali. Nenorim bėgti ar slėptis. Norim turėti aiškias taisykles ir vietas, kur galim veikti“, – atvirai sako T. Janušaitis.

Šiandien didžiausias jų skausmas – erdvės trūkumas. Jurbarkas, nors ir jaukus, neturi didelių aikštelių, kur toks kiekis technikos (o į kai kuriuos renginius suvažiuoja iki šimto automobilių) galėtų rinktis niekam netrukdydamas.

„Norėtųsi turėti vietą, kur galėtume susitikti be įtampos, kad kažkam trukdome. Dabar viskas labai ribota“, – pripažįsta A. Adomaitis.

Visas šis entuziazmas laikosi ant pačių narių pečių. Nėra jokių didelių fondų ar nuolatinių rėmėjų. Tomas juokiasi, kad viskas daroma „iš idėjos“.

„Mes viską darom iš idėjos. Nėra nei nario mokesčio, nei nuolatinių rėmėjų. Jei reikia prizų ar organizavimo – susimetam patys“, – sako Tomas.

Nauja jėga – ant dviejų ratų

Ne mažiau energinga ir kita grupė – motorolerių entuziastai „Jurbarkas Wheels“. Abiturientai Ignas Šimkūnas ir Ema Mazur pasakoja, kad jų susibūrimas buvo toks pat natūralus kaip ir jų kolegų. „Mes esam neformali jaunimo grupė. Pagrindas – suburti tuos, kurie važinėja motoroleriais, kad būtume kartu, kurtume bendravimą, atmosferą“, – sako Ema.

 Praėjusiais metais sezono atidaryme sudalyvavo pusšimtis dviračių priemonių, o garsas apie juos sklinda net iki Vilniaus. Tačiau Ignas neslepia – tai yra brangus hobis, reikalaujantis daug pasiaukojimo.

„Motoroleris nėra pigus dalykas. Vien nusipirkti – jau iššūkis, o kur dar priežiūra, modifikacijos. Kartais detalės kainuoja tiek pat, kiek pats motociklas“, – aiškina jis.

Tikslas – gyvas miestas

Tiek „Jurbarkas Riders“, tiek „Jurbarkas Wheels“ bendruomenės turi juos vienijančią bendrą viziją. Jie nori, kad Jurbarkas būtų vieta, kurioje jaunimas jaustųsi savas. „Norisi, kad jaunimas turėtų ką veikti čia, Jurbarke. Kad nereikėtų visko ieškoti kitur“, – mintis apibendrina A. Adomaitis.

Ema ir Ignas priduria, kad net jei studijos juos trumpam išvilios svetur, širdis liks čia: „Kol kas planas likti čia. Čia pradėjom, čia norim tęsti. Net jei išvažiuosim mokytis, vis tiek grįšim, darysim renginius.“

Iš rajono vadovo kabineto jie išėjo kupini optimizmo. „Pokalbis buvo konstruktyvus. Jaučiame, kad atsiranda daugiau supratimo, galbūt bus ir daugiau bendradarbiavimo, o tai leidžia tikėtis, kad ateityje veikla taps dar labiau organizuota ir saugi“, – tikino Aivaras.

Janina Sabataitienė