Šįkart susitikimas su jaunosios kartos bandonininku Dovaldu KAUKU ir su dar jaunesniais – Smilte SKUTKEVIČIUTE ir Pauliumi LUKOŠIUM. Išmokęs iš senųjų muzikantų, Dovaldas groja ansamblyje „Eržvilko bandonijos“, kuris yra pripažintas Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo vertybe. O Smiltė ir Paulius – gal irgi kada nors gros, o jei ir ne, vis tiek – mokėdami ir žinodami, kas ta bandonija, neleis vertingajam paveldui pražūti.
Reikalinga kaip duona
Bandonija nėra lietuviškas instrumentas, į Lietuvą jis pateko XX a. pradžioje per Pirmąjį pasaulinį karą. Pasak kraštotyrininkės Reginos Kliukienės, yra užfiksuota, kad Skliausčiuose vokiečių kareiviai grojo kartu su vietiniais žmonėmis, kurie greit išmoko ir netgi mainė maistą į bandonijas.
Štai taip – net karo buityje muzika reikalinga kaip duona, ir randasi tradicijos. Bet jos nėra nepajudinamos, jas keičia laikas ir žmonės, prisitaikydami senuosius papročius savo laikui. Kai kultūra tapo institucijų reikalu, tradicijos gyvuoja kultūros darbuotojų ir kultūros savanorių pastangomis.
1976 m. Eržvilko kultūros centras bandonininkus subūrė į ansamblį, net kelis dešimtmečius išbuvusį „ant bangos“, dabar jau gal mažiau, bet tradicija tebesaugoma, paveldas gyvas.
Visus straipsnius skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą.