Atokiuose Jurbarko rajono miesteliuose jaunimui po pamokų dažnai tiesiog nėra kur nueiti. Šią spragą jau antrus metus bando užpildyti prevencinė paslauga „Mobilus darbas su jaunimu“ – jo darbuotojos pačios vyksta pas 14–29 metų jaunuolius ten, kur jie gyvena. Augantis lankytojų skaičius ir pačių jaunuolių rodoma iniciatyva patvirtina, kad toks tiesioginis ryšys pasiteisino.
Laisvalaikis per sportą
Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos diakonijos „Jurbarko Sandora“ tikslas – padėti kaimiškose vietovėse gyvenantiems jaunuoliams atrasti įdomesnės veiklos ten, kur jie gyvena. Paprastos susitikimų vietos virto erdve, kurioje mezgasi ryšys, auga pasitikėjimas ir gimsta naujos idėjos.
Jaunimo darbuotojos Šarūnė Šimkienė ir Janeta Jokūbaitienė neslepia – pradžioje pelnyti jaunimo pasitikėjimą buvo sunku. Tačiau šiandien rezultatai akivaizdūs: jaunuoliai patys buriasi ir imasi veiklos. Nors visus suvienijo tinklinis, už sporto slypi kur kas daugiau, o svarbiausia – pasitikėjimu grįstas santykis tarp darbuotojų ir jaunimo.
„Šiais metais startavome nuo artimesnės pažinties su profesionalais. Vasario 17 d. mūsų susitikimų vietoje lankėsi „Jurbarkas-Karys-Manvesta“ krepšinio komanda. Susitikome aikštelėje ir, nors atvyko krepšininkai, didesnis dėmesys buvo skirtas tinkliniui. Jaunimas kartu su sportininkais žaidė tiek su savo komanda, tiek vėliau susiskirstę mišriomis sudėtimis“, – prisimena Š. Šimkienė. Tokie susitikimai tapo ne tik pramoga, bet ir savotišku tiltu tarp skirtingų patirčių bei autoritetų.
Netikėtų akimirkų netrūko ir žaidžiant. „Pabaigoje sužaidėme „Karavaną“, kurį laimėjo, kaip būtų keista, ne profesionalus krepšininkas, o mūsų mobiliojo jaunimo atstovas Erikas“, – pasakoja J. Jokūbaitienė. Šiuo susitikimu draugystė nesibaigė – komandos vyr. treneris Povilas Valaitis pakvietė jaunimą apsilankyti jų rungtynėse. „Kovo 5 dieną vykome į jų aikštelę – stebėjome varžybas, palaikėme komandą, bendravome. Krepšininkai dėkojo, kad aplankėme juos“, – džiaugėsi Šarūnė ir Janeta, pabrėždamos, kad tokie momentai jaunimui yra svarbus įvertinimas ir paskatinimas.
Pažintis su profesionalu
„Kadangi mūsų jaunimas sportiškas, kilo mintis pasikviesti vieną garsiausių Lietuvos krepšininkų Joną Mačiulį. Norėjome, kad jaunimas išgirstų ne tik sėkmės istorijas, bet ir suprastų, kad ne viskas gyvenime klostosi lengvai“, – sako renginio iniciatorės. Jų įsitikinimu, tokie susitikimai gali tapti svarbiu postūmiu jauniems žmonėms ieškant savo kelio.
Kovo 24 d. Jurbarko viešojoje bibliotekoje vykęs renginys tapo ne tik pažintimi su garsiu sportininku, bet ir gyva motyvacijos pamoka. Pristatydama svečią, J. Jokūbaitienė pabrėžė jo žmogiškumą ir artumą kiekvienam klausytojui. Pasak jos, Jonas nėra tas žmogus, kuris atvyko mokyti ar dalyti patarimų, kaip reikia gyventi. Jis – toks pats kaip daugelis: turėjęs savo svajonių, baimių, patyręs klaidų ir išsiskiriantis ypatingu užsispyrimu.
Krepšininko kelias nebuvo lengvas – jis ne visada laimėjo, o ir sėkmė neatėjo iš karto. Jo patirtyje netrūko dienų, kai lydėjo nesėkmės, tačiau būtent gebėjimas atsikelti ir bandyti dar kartą tapo svarbiausia jo stiprybe. Lietuvos krepšinio legenda nedalijo „auksinių patarimų“, o tiesiog papasakojo savo tikrąją istoriją – nuo treniruočių tuščiose salėse, kuriose niekas neplojo, iki momentų, kai aikštelėje stovėjo prieš pilnas arenas iškovojęs čempionų medalius.
Jonas Mačiulis su jaunimu bendravo ne kaip krepšinio žvaigždė, o kaip žmogus, kuris pats augo mažame kaime ir puikiai žino, ką reiškia pradėti nuo nulio. „Aš buvau lygiai toks pats kaip jūs – iš labai mažo kaimo, kur nebuvo ką veikti, tik eiti ir daryti“, – dalijosi jis. Krepšininko prisiminimai apie ankstyvus rytus, ilgas keliones į treniruotes ir vakarus, kai namo grįždavo paskutiniu autobusu, auditorijai skambėjo itin artimai. Jonas tvirtino, kad būtent mažesni miesteliai dažnai užaugina labiau užsispyrusius žmones. „Aš visada ieškau vaikų iš mažesnių vietovių, nes jie turi daugiau noro – jie kabinasi stipriau.“
Jis atvirai kalbėjo ir apie pralaimėjimus, kurių, pripažino, buvo daugiau nei pergalių. „Jei krenti – atsistoji ir darai geriau. Pralaimėjimai turi vesti į priekį, o ne stabdyti.“ Paprasta, bet aiški žinutė nuskambėjo ir susitikimo pabaigoje: „Nesvarbu, iš kur esi – svarbu, kur nori nueiti.“
Šie žodžiai įgauna dar daugiau svorio žinant paties J. Mačiulio kelią. Jis – vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos krepšininkų, išsiskyręs kovingumu ir svarbiu vaidmeniu tiek garsiuose Lietuvos ir Europos klubuose, tiek ir nacionalinėje rinktinėje.
Šiandien, baigęs profesionalo karjerą ir dirbdamas krepšinio vadyboje, jis į jaunimą žvelgia jau kitu kampu – kaip į būsimus savo srities specialistus. Todėl šis susitikimas tapo realiu paskatinimu siekti savo tikslų, nebijoti klysti ir suprasti, kad net didžiausios pergalės prasideda nuo paprastų kasdienių pastangų.
Iniciatyvą patiki jaunimui
Nors šiuo metu daugiausia sportuojama, darbuotojos siekia pamažu atsitraukti iš organizatorių ir tapti tik patarėjomis. Pagrindinis tikslas – paruošti jaunuolius taip, kad jie patys imtųsi iniciatyvos. Pasak Šarūnės ir Janetos, tik taip jauni žmonės išmoks savarankiškumo, atsakomybės bei įgis vertingų organizacinių įgūdžių.
Kad dirbama tikslingai, rodo akivaizdūs pokyčiai pačioje bendruomenėje. „Šimkaičių seniūnijoje, ypač Vadžgiryje, jau susiformavo stabilus branduolys. Jie patys vieni kitus motyvuoja – jei vienas abejoja, kitas paskatina“, – sako Šarūnė. Bendrose veiklose aktyviai dalyvauja ir merginos, ir vaikinai, kurių amžius svyruoja nuo 14 iki maždaug 24 metų.
J. Jokūbaitienė džiaugiasi ir pasikeitusiu santykiu su lankytojais. „Pradžioje mus vadindavo kažkieno mamomis, bet dabar šis įvaizdis išnyko. Esame labiau kaip draugės, kuriomis jie pasitiki“, – šypsosi pašnekovė. Kasdieniai susitikimai ir atviri pokalbiai sukūrė tai, ko neįmanoma suplanuoti – tikrą, nuoširdų ryšį.
Šį ryšį siekiama dar labiau stiprinti. Darbuotojos įsitraukė į mentorystės programą, skirtą darbui su jaunimu, kurie yra patyrę pykčio kalbą. „Mokysimės, kaip užmegzti dar tvirtesnį pasitikėjimą, kad jaunuoliai nebijotų kalbėti apie problemas – ar tai būtų smurtas, ar kiti gyvenimo siųsti iššūkiai“, – pasakoja Š. Šimkienė. Mokymai truks kelis mėnesius, o įgytos žinios bus pritaikomos kasdieniame darbe.
„Tai naujos galimybės, kuriomis tikime ir kurių siekiame“, – sako ji. Sprendžiant iš to, kaip keičiasi jaunimo kasdienybė, šis projektas įrodo: net ir paprastas atvykimas į mažą miestelį gali tapti didelių pokyčių pradžia.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
