Rašytojas Valentinas Čyžas švenčia 70-metį. Gražaus jubiliejaus puikią šventę liepos 20 d. surengė Jurbarko viešoji biblioteka. Svečiai suėjo suvažiavo su dovanomis – eilėmis, dainomis, linkėjimais. O jubiliatas dėkojo ir dalijosi savo turtais – kūryba.
Jubiliejų literatas pasitiko su solidžiu kūrybos kraičiu, o gyvenimas paženklintas aktyvia ir įvairia veikla Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, Jurbarko literatų „Švieselės“ klube ir kitur, daug kas ir daug kur Valentiną pažįsta ir žino.
„Sugerk tu, saule,/Many netilpusį/Džiaugsmingą nerimą/Ir atiduok lyg per apgaulę,/Kas jo taip ilgisi/Kaip vaistą geriamą./Man šiandien šitaip gera. –/O ko turtingas – dalintis dera“, – cituodama V. Čyžą jo jubiliejaus šventę pradėjo bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė. Šią medumi kvepiančią brandžios liepos dieną ji kvietė literatus dalytis savo subrandintais turtais.
Pirmąją pristatė Kaune gyvenančią iš Mosteikių kaimo Eržvilko seniūnijoje kilusią Kazytę Šimkutę-Venckuvienę. Gyvenimas jos nelepino: anksti tapo našle, dukrą augino viena, o po avarijos sutriko regėjimas. Tačiau stebėtina, kaip aktyviai ji gyvena, išleido jau dvi poezijos knygeles. Kazytė atvyko kartu su kanklininke Romualda Montviliene, paruošusios puikią poezijos ir muzikos kompoziciją.
Romualda – jubiliato Valentino klasiokė, kai abu mokėsi Kauno aklųjų mokykloje, prisiminė jį kaip gerą sportininką ir pagrojo „klasės dainą, kurią dainavom skrisdami kukurūzninku į Birštoną“.
Pakruojiškė Karolina Kazlauskienė Jurbarke buvo pirmą kartą, bet čia yra žinoma ir skaitoma, daugiausia – V. Čyžo dėka. Pirmąją – eilėraščių vaikams – knygelę išleido jau būdama močiutė, o keletas jos eilėraščių yra ir mokykliniuose skaitiniuose.
Jurbarko literatų klubo „Švieselė“ prezidentė Onutės Čirvinskienė ir eilėraščius, ir gėlę jubiliatui parinko pagal jo charakterį. „Valentinas yra ir aštrus, ir švelnus. Toks ir išlik – geras, rūpestingas šeimai, o valdžiai – aštrus, badyk be gailesčio!“ – linkėjo Onutė, paskui, beje, ir pati pasveikinta su gimtadieniu.
„Švieselės“ klubo bei Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, 5 knygų autorė Joana Klimašauskienė skaitė dar nesudėtas į knygas eiles – apie laiką, įkvėptas Og Mandino minties, kad negalima gyventi taip, tarsi gyventum 100 metų, ir apie meilę, nes apie meilę, pasak jos, visada tinka.
Pasižvalgymas po jubiliato kūrybos derlių prasidėjo daina. Valdas Žemaitis, pritardamas gitara, dainavo „Krantą“– ši daina iš knygos „Dainoj išgirsk mane: dainos neregių poetų tekstais“, muzika Žyginto Anilionio, žodžiai V. Čyžo.
„Švieselės“ klubietės Onutė ir Joana paskaitė jubiliato eilėraščių, o šventės vedėja Jūratė – epigramų. Epigramos yra ryškiausia ir visiems labiausiai įstringanti V. Čyžo kūrybos dalis, be to, Jurbarke tik jis vienas eiliuoja šiuos aštria mintimi pasižyminčius kūrinėlius.
Norėdama papasakoti apie jubiliato gyvenimą, jo darbus bibliotekininkė J. Korsakaitė sakė susidūrusi su problema – išsamios jo biografijos neradusi, o kai paprašė patį Valentiną parašyti, išgirdo „ne“. „Taigi pasakosiu tiek, kiek pavyko sulesioti“, – sakė ji.
Valentinas gimė 1947 m. liepos 14 d. Jurbarke, buvo ketvirtas vaikas penkių brolių ir sesers šeimoje. Baigęs 5 klases silpnėjant regėjimui išvyko į Kauno aklųjų mokyklą. Joje ir atrado literatūrą. Be to, aktyviai ir produktyviai sportavo, yra netgi pasiekęs moksleivių šuolio į tolį rekordą.
Pradėjęs savarankišką gyvenimą jis dirbo Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus įmonėje ir spaustuvėje, keletą metų Panevėžio tarprajoniniuose kultūros namuose, mokė akluosius Brailio rašto, dirbo įvairiose aklųjų sąjungos įmonėse Šiauliuose ir Kaune. Galiausiai gyvenimas parvedė į Jurbarką.
Pirmą kartą į spaudą Valentino kūryba pateko mokyklos baigimo metais 1967-aisiais – žurnale „Mūsų žodis“ buvo išspausdintas dviejų posmelių eilėraštis „Laikas“. 70-metį rašytojas pasitiko išleidęs jau 5 knygeles: 1997 m. išėjo „Pirmoji perkūnija“, o naujausia – „Apetitu nesiskundė“ išleista 2012 m. Keturios iš jų yra ir įgarsintos. Tik dabar Valentinui esąs kūrybinis štilis.
„Pirmieji eilėraščiai buvo labiau lyriniai. 1980 m. įsijungęs į Kauno aklųjų literatų veiklą, kuriai vadovavo rašytojas Petras Venclovas, Valentinas praplėtė akiratį, atrado satyrinį eilėraštį ir epigramą. Valentino sakinys visada buvo taupus, bet talpus. Už kiekvieną žodį jis pasiryžęs kautis su redaktoriais, korektoriais kaip liūtas. O tų žodžių jam pasiseka rasti tikrai išskirtinių: liuosmuo, velniovara, senbezda, vienužis, nukvaišęs, šutvelė ir taip toliau, ir panašiai“, – apie V. Čyžo kūrybą kalbėjo J. Korsakaitė.
Anksčiau jurbarkietis rašė ir publicistiką, spausdino ją rajono ir respublikiniai laikraščiai. Jo grožinė kūryba publikuota daugybėje rinkinių – nuo Jurbarko literatų almanacho „Atsigerk iš versmės“ iki „Prisimenu dar karklų kvapą“, kuris pirmą kartą buvo išspausdintas ir Brailio raštu.
J. Korsakaitė pabrėžė V. Čyžo aktyvumą – jis ateina į bibliotekos renginius, domisi viskuo ir kitus skatina domėtis. Su džiaugsmu demonstruoja vaikams Brailio raštą Aklųjų draugijos ir bibliotekos organizuojamose pamokėlėse.
Norėdama atskleisti jubiliato būdą bibliotekininkė rėmėsi net horoskopais. V. Čyžas gimęs po Vėžio ženklu – jis apdovanotas kūrybiškumu, jis nepraeis pro svetimą skausmą. „Jis naiviai tiki, kad spausdintas rimuotas žodis gali pakeisti pasaulį, išgąsdint, sugėdint, priversti susimąstyt ir pakeisti savo elgesį. Jis turi puikią atmintį – vos ne visus savo eilėraščius moka atmintinai, dabar gal jau nebe, nes jų pasidarė daug“, – pasakojo bibliotekininkė Jūratė.
Pasak jos, Valentiną geriausiai apibūdintų žodis nerimas, netgi labiau tiktų tarmiškas – ergelys. „Šis žmogus ergeliuojasi dėl visko: dėl savęs, dėl šeimos, giminių, dėl draugijos, klubo, dėl politikos, dėl anketos, kurią reikia užpildyti, dėl kažkokių neteisybių, dėl nedoros, dėl Lietuvos ir dėl pasaulio. Iš to nerimo gimsta poezijos rimai, įvairūs projektai, pvz. Baltosios lazdelės akcija Jurbarko gatvėse. Valentinas visada gauna, ko nori, ko įsigeidžia“, – sakė J. Korsakaitė.
Dar ji įžvelgė, kad V. Čyžui būtina turėti priešą, bet pavojingas jis nesąs – „tik pažvanginam ginklais dėl mados ir vėl draugaujam, šventes rengiam“.
Suteikus žodį jubiliatui, jis prabilo apie dabartinį savo nerimą – ketvirtąjį neregių ir silpnaregių kūrybos almanachą „Žodžio spalvos“, kuris turi netrukus pasirodyti.
Susirikiavo sveikintojų eilutė – LASS Jurbarko skyriaus pirmininkė Danutė Šimkutė ir narė Inga Korsakaitė, Švieselės“ klubo nariai, Samariečių Jurbarko krašto bendrijos pirmininkė Kristina Vančienė, giminės, draugai…
O paskui – koncertas, dovana jubiliatui ir visiems, jį pasveikinusiems. Koncertavo LASS Pakruojo filialo retro ansamblis „Varsa“.
Danutė Karopčikienė
