Jurbarko krašto muziejuje dar visą rugpjūtį bus eksponuojami tautodailininko Juozo Videikos kūriniai. Rodomi mažieji medžio drožiniai ir stacionarių skulptūrų, stovinčių įvairiose Lietuvos vietose, fotografijos. Ši paroda – dalis edukacinio projekto „Lietuvos muziejų kelias“, kurio tema šiemet – liaudies meno grožis.
Darbai pelnė pripažinimą
Juozui Videikai itin tinka pavadinimas liaudies menininkas – jo kūryba randasi iš vidinio poreikio, meistrystės paslaptys skleidžiasi bedirbant, siužetai ateina iš savo paties žemdirbiškos patirties ir suvokto ryšio su tautos tradicija, archaine pasaulėjauta.
Niekieno neragintas ir neskatintas, nesimokęs nei iš knygų, nei iš kitų menininkų, Juozas ėmė drožti, pirmiausia – šaukštus, kitus buities daiktus. „Tik po kiek laiko suvokė, kad sukurtas daiktas nebūtinai turi turėti utilitarinę paskirtį. Deja, pirmoji skulptūra išgąsdino ir, tarsi žmogus, buvo palaidota. Net dabar menininkas stengiasi kuo rečiau lankytis parodose, dairytis į kitus, kad neprarastų savito braižo, savito požiūrio. Juozui Videikai būdingas tam tikras kūrybinis uždarumas, pastangos atsispirti visa niveliuojančiai masinei kultūrai“, – rašoma parodos pristatyme.
Nuo 1991 m. J. Videika dalyvauja parodose ir pleneruose, sukūrė gausybę skulptūrų, kryžių ir koplytstulpių, kurie pelnė menininkui pripažinimą ne tik Jurbarko krašte, bet ir visoje Lietuvoje. 2004 m. respublikinėje Liongino Šepkos parodoje menininkas buvo įvertintas už kūrybos profesionalumą ir pelnė laureato vardą. Respublikinėje tautodailės parodoje „Aukso vainikas“ J. Videika keturis kartus pripažintas geriausiu Tauragės krašto menininku. 2003 ir 2014 metais jo darbai eksponuoti respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje Pasaulio lietuvių dainų švenčių metu.
2010 m. pavasarį Veisiejuose, Lazdijų rajone, surengtame respublikiniame skulptūrų, vaizduojančių šv. Jurgį, konkurse J. Videikos išdrožtas šv. Jurgis pripažintas geriausiu.
Menininkas surengė apie 15 autorinių parodų, dalyvavo pleneruose ir parodose Lietuvoje, Latvijoje, Italijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje. Drožybos meną J. Videika dažnai demonstruoja įvairiose šventėse ir mugėse. Nuo 1996 m. jis yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys.
Kūrėją augino Dzūkija
Jurbarkuose gyvenantis ir kuriantis, Jurbarko vardą savo kūryba garsinantis tautodailininkas gimė ir augo Dzūkijoje, čia brendo kaip žmogus ir kūrėjas. Savo tėviškėje Makniūnų kaime, Alytaus rajone, dar vaikas būdamas kinkė arklį ir arė žemę, dalgiu pjovė šieną, sėdėjo šalia verpiančios savo senelės, valgė mamos keptas dzūkiškas bandas. Iš Dzūkijos Juozo subtilus humoro jausmas, optimistinis požiūris į pasaulį, impulsyvumas, begalinė aistra – kurti, dirbti, gyventi ir žemdirbiškoji patirtis, taip svarbi kūrybai.
Parodos pristatyme teigiama, kad savo skulptūrose J. Videika kuria harmoningą pasaulį, kuriame gražiai sugyvena sunkiai dirbantis žmogus, angelai ir šventieji, gyvuliai ir paukščiai, medžiai ir žvaigždės, jo personažai kupini vidinės ramybės, skaidraus liūdesio, lyrizmo.
Į Jurbarką Juozą atvedė meilė. Su žmona Jūrate įsikūrė Jurbarkuose, o jų vaikai auga šalia tėčio išdrožtų dangaus ir žemės šventųjų. Tik savo dzūkiškos prigimties Juozas nepametė, skambios dzūkų šnektos neužmiršo – per parodos atidarymą dzūkiškai pasakojo įvairias, dažniausiai linksmas, istorijas iš savo ir savo drožinių gyvenimo.
Linksmas parodos atidarymas
Parodos atidarymas – visada įdomu, nes gali paklausyti ir paklausinėti autorių.
Liepos 13-ąją, parodos atidarymo dieną, menininkas irgi vaikščiojo kartu su žiūrovais aplink savo drožinius, šnekėjosi, pasakojo.
J. Videikos talento gerbėjų susirinko daug, Jurbarko krašto muziejaus Židinio salėje jie užsėdo visas kėdes. Muziejininkė Adelija Meizeraitienė pristatė menininką ir prašė jį papasakoti apie savo kūrinius.
„Labai gerai, kad susirinkot – gausokai, bet ne per daug“, – linksmai sveikino susirinkusiuosius kūrėjas ir linksmą toną uždavė visam susitikimui. Muziejininkė Adelija vėliau sakė, kad tokio nuotaikingo parodos atidarymo dar nebuvę.
Menininkas pristatė skulptūras, kurios stovi įvairiose Lietuvos vietose – Tauragėje, Druskininkuose, Veisiejuose, Juodaičiuose, Jurbarkuose, o Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje dangų remia jo sumeistrautas kryžius. Tokių darbų į parodą nesudėsi, tad eksponuojamos tik jų nuotraukos, paties kūrėjo nufotografuotos.
„Čia tas šventas Jurgis, kur laimėjau Jurgių konkurse – jis neseniai grįžo iš Rygos, buvo ten parodoje, ir aš ten buvau – alų midų gėriau. Čia – mano tėviškėj, prie ežero, žvejas, o čia Pašventy – pavėsinė. Sakė: padaryk ant greito, daugiau kaip 4 metus jos nestovi. Bet jau 10 metų stovi! Ant jos buvo nugriuvusi didžiulė eglė, ir laikė ją, nes gražu. O pavėsinė atlaikė!“ – pasakojo tautodailininkas.
Skulptūros, kaip ir žmonės, turi savo likimus ir savo gyvenimus. Kai menininkas šiemet nuvažiavo restauruoti Veisiejų ženklo, jo nebebuvo nė ženklo! Užsakovai pasakė: daryk kitą ir – pagal save.
„Čia šventas Rokas, su juo irgi dalyvavau konkurse – nuspalvinau, kad būtų gražiau. Šitie veikėjai jau buvę visur – ir „Aukso vainike“! Šventas Izidorius – buvo atrinktas ir gražiai išeksponuotas dainų šventėje. Visiems jis tinka, ir man pradeda patikti. O čia koplytstulpis, prie kurio ilgai vargau, bet išėjo neblogai, ir saulutę pats nukaliau“, – ekrane keičiantis skaidrėms vardijo ir pasakojo.
Praskleidė kūrėjas ir kūrybinių paslapčių. Anksčiau viską darydavęs iš vientiso pagalio, kaip kad parodoje eksponuojami „Vestuvininkai“ – gal pusantro metro ilgio drožinys ir – be jokių sudurstymų! „O dabar jau imu ir priklijuoju – pasilengvinu, o į senatvi – visai gal nieko nedarysiu!“ – smagiai dzūkavo menininkas.
A. Meizeraitienė dėkojo tautodailininko žmonai Jūratei Videikienei, kuri surinko ir atvežė Juozo darbus bei parašė menininko pristatymą – todėl jis ne tik informatyvus, bet ir labai šiltas. „Kaip šeima reaguoja, kai Juozas pjausto, drožia, parodose dalyvauja?“ – klausė muziejininkė. O Jūratė sakė nedaranti jokios problemos dėl, pavyzdžiui, laiku nepakabintos lempos. Pakabins, kai norės. Žmogus taip mažai gyvena, kad niekas, net sutuoktinis, negali neleisti daryti jam to, kas tuo metu teikia didžiausią malonumą – sakė Jūratė, irgi menininkė – lituanistė, skaitovė, aktorė.
Linksmai Juozą kalbino ir į parodos atidarymą susirinkę bičiuliai, Aida Drejerienė užvedė dzūkišką dainą, o tautodailininkė Laimutė Juzikėnaitė-Ašmonaitienė pareiškė, kad Juozas joks ne drožėjas: „Kai drožei šaukštus – taip, o dabar tu – skulptorius.“
Paskui visa smagi kompanija ėjo laukan apžiūrėti dvaro parke stovinčios irgi linksmos J. Videikos skulptūros „Žiogas“ – tarsi parodos tęsinio.
Muziejų kelias
Tautodailininko Juozo Videikos medžio drožinių paroda – dalis edukacinio projekto „Lietuvos muziejų kelias“.
Nacionalinį kultūros paveldo aktualinimo, kultūrinio turizmo plėtros ir modernių muziejinių iniciatyvų edukacinį projektą „Lietuvos muziejų kelias“ sumanė ir įgyvendina Lietuvos muziejų asociacija. Penkerių metų projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti.
Šiemet – Etnografinių regionų metais – Muziejų kelias veda per visus 5 Lietuvos regionus ir atskleidžia liaudies meno grožį. Projekte dalyvauja 67 šalies muziejai, visuomenei pristatysiantys 104 renginius.
Projekto renginiai – parodos, edukaciniai užsiėmimai, poezijos skaitymai, išvykos liaudies meno kūrėjų pėdsakais ir kiti – prasidėjo Tarptautinę muziejų dieną, gegužės 18-ąją, Dzūkijoje, keliauja per Suvalkiją, Žemaitiją, Mažąją Lietuvą ir baigsis Aukštaitijoje, Lietuvos liaudies buities muziejuje, rugsėjo 27-ąją, Pasaulinę turizmo dieną.
Keliaukime kartu, stebėdamiesi ir žavėdamiesi liaudies meno grožiu. Išsami „Lietuvos muziejų kelio“ programa internete – . Keliaujant Muziejų keliu būtina sustoti tautodailininko J. Videikos medžio drožinių parodoje, kuri Jurbarko krašto muziejuje veiks iki rugpjūčio 31 d.
Danutė Karopčikienė
