Pirmadienį Jurbarke paminėtos Holokausto 80-osios metinės: Holokausto vietoje šalia senųjų Jurbarko žydų kapinių, prie paminklo sušaudytiesiems žydams atminti uždegta žvakių, padėta gėlių ir atminimo akmenėlių. Jurbarkiečiai rinkosi ir Sinagogų aikštėje Kauno gatvėje prie memorialo, kur iki Antrojo pasaulinio karo šioje miesto dalyje gyveno susitelkusi žydų bendruomenė.
Prisiminti skaudūs įvykiai
Holokausto 80-mečio minėjimas pradėtas visų, tarp jų ir Jurbarko žydų, prisiminimu, prisiminus išlikusį širdį veriantį devyniolikmetės jurbarkietės Mikos Liubinaitės 1943 m. parašytą atsisveikinimo laišką draugei Genei Petravičiūtei.
Kai Miką naciai Jurbarke šaudė pirmą kartą, jai buvo septyniolika. Tuomet prašovė, pasisekė išlikti gyvai.
„Visą naktį girdėjau iš šviežių kapų sklindančius atodūsius, vaikų dejones prieš mirtį. <…> Tai buvo 1941 m. rugpjūčio 8-osios naktis. Po tragedijos, kai man pavyko išgyventi, nuo rugpjūčio 11 d. prasidėjo neteisėta mano gyvenimo dalis.“
Miką priglaudė ir slėpė lietuvis Kazys Blažys. 1943 m. pagalba žydei paaiškėjo, abu buvo suimti, uždaryti į Jurbarko kalėjimą, o vėliau abu – ir žydė mergina, ir jos gelbėtojas, sušaudyti. Prieš tai Mika laiške iš kalėjimo rašė:
„<…> kaip sunku laukti mirties ir skaičiuoti paskutines valandas su kančia ir ašaromis. <…> savo akimis mačiau, kaip jie nušovė mano seserį Estherelę ir daugelį kitų. <…> Labai ačiū, Genia, už drabužius, man jų kalėjime nebereikia. Visi čia esantys kaliniai mane myli ir padeda, kiek įmanoma. Jie duoda man cigarečių, kad sumažinčiau skausmą. Todėl daug rūkau.
Neįsivaizdavau, kokios sunkios bus laukimo valandos… pagaliau mano gyvenimas baigsis… Jei karui pasibaigus atsirastų mūsų Chaikė, tai papasakok jai apie mūsų šeimos tragediją ir apie mane.
Tėvas ir brolis palaidoti ant kapų, mama ir Estherelė – šile 6-7 km nuo Jurbarko, aš – ar šile, ar ant kapinių. <…> Mirti einu drąsiai. Perduok linkėjimų, sudie namiškiams ir pažįstamiems, lik sveika ir laiminga.
Bučiuoju Tave. Mika“.