Nuvilnijo Jurbarko krašto šventė „Mus jungiantys tiltai“. Atminties tiltais keliavome į partizanus glaudusią Šimkaičių girią, gardžių vaišių ir pramogų ieškojome seniūnijų kiemeliuose, plojome saviems ir iš svetur atvykusiems atlikėjams, traukėme į renginius, o Jurbarko tiltui skirtoje šventėje visus suvienijo Trispalvė.
Apvalios datos
Rugpjūčio 24 d. nuo šiol mūsų krašto istorijai svarbi data: Jurbarko tiltui suteiktas Šimtmečio vardas.
LR Vyriausybė dar balandžio 25 d. pritarė Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos iniciatyvai tiltą pavadinti šiuo vardu. Šimtmečio tilto pavadinimas pasirinktas norint prasmingai paminėti reikšmingą ir išskirtinį Lietuvos istorijos įvykį – šimtąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines. 1978 m. pastatytam Jurbarko tiltui šiemet sukanka 40 metų. Simboliška ir tai, kad tada tiltui buvo suteikta 100 metų garantija. Visos šios datos gražiai įsiliejo į šventinę tilto vardynų programą.
Iš abiejų pusių tiltą puošia Lietuvos automobilių kelių direkcijos dovanoti monumetai su užrašais „Šimtmečio tiltas“ ir „Atkurtai Lietuvai 100“.
Prisiminė istoriją
Konferencijos dalyvius prie Jurbarko krašto muziejaus sutiko jurbarkiečio Tautvydo Glinsko fotografijų paroda, o antrajame muziejaus aukšte galima apžiūrėti tilto statybą nuo pat pradžių fiksavusio rašytojo, kraštotyrininko Vinco Kriščiūno fotografijas.
Atidarydamas konferenciją Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius Šimtmečio tiltą vadino ženklu vienybei ir susitaikymui. „Bendraukime, statykime tiltus, o ne kaskime apkasus“, – ragino meras. Šiai minčiai pritarė ir Šakių r. savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis. „40 metų iš valstybės šimtmečio mus jungia šis tiltas. Šimtmetis – tai ištisa epocha, o šis tiltas – pamatinis akmuo, kuris liudija mūsų praeitį ir tai, ką turime palikti ateinančioms kartoms“, – sakė jis.
Pasveikinti jurbarkiečių atvykęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos l. e. direktoriaus pareigas Vitalijus Andrejevas pasidžiaugė, kad iniciatyvai suteikti tiltui Šimtmečio pavadinimą pritarė visi – nuo savivaldybės iki ministerijos. „Direkcija valdo per 1,5 tūkst tiltų, viadukų, estakadų. Jurbarko tiltas – ilgiausias valstybinės reikšmės keliuose ir labai svarbus, nes suteikia galimybę lengvai susisiekti per Nemuną. Mes galime pažadėti, kad jis bus gerai prižiūrimas“, – sakė svečias.
Pasak konferencijos vedėjo Gintaro Zarecko, tiltas sujungia bendruomenes, regionus, likimus, jo dėka netgi surandamos antrosios pusės. Apie tilto sujungtas bendruomenes pranešimą skaitė V. Kriščiūnas. „Žmonės abipus Nemuno bendravo visada. Neveltui Kidulių pusėje labai dažna Žemaičio pavardė. Tai reiškia, kad kažkada jų protėviai per upę atėjo iš Žemaitijos“, – sakė pranešėjas. Taip ir Sūduvos statybininkai sėkmingai kėlėsi dirbti į Jurbarko pusę.
Bendravimo ženklų istorijoje galima rasti ne vieną: Jurbarko pučiamųjų orkestras už 50 ct grojo pasilinksminimams Kidulių pusėje, o Jurbarkų seniūnijos seniūnas rezidavo Kidulių dvare, netoliese Kaimelio dvare buvo įsikūrę trys Žemaitijos vyskupai. „Išskyrus miestus, abipus Nemuno klestėjo žemdirbystė, todėl ir tradicijos, dainos, šokiai, kultūrinis gyvenimas buvo labai panašus, o kaimynų santykiai – draugiški ir tamprūs“, – tikino V. Kriščiūnas.
Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos ketvirtokė Augustė Žemaitytė pristatė projektinį-tiriamąjį darbą „Jurbarko tilto praeitis ir dabartis“, kurį padėjo parengti istorijos mokytojas Jonas Laurinaitis.
Gimnazistė pateikė įdomių faktų apie tiltą, priminė iki jo naudotus pontoninius tiltus, keltus. 494 m ilgio tilto statybas, vykusias 1975-1978 m. „Tiltui panaudota 15 plokščių, kurių kiekviena sveria apie 50 t ir yra 33 metrų ilgio, tad visos plokštės sveria apie 750 t. Statybininkai uždirbdavo 330 rublių per mėnesį – tai buvo dideli pinigai. Visam projektui buvo skirti 6 mln. rublių, bet statybininkai 700 tūkst. rublių sutaupė. Tiltas atidarytas 1978 m. lapkričio 3 d.“, – gal ne visiems žinomus faktus vardijo pranešėja.
Meras S. Mockevičius konferencijos pranešėjams įteikė atminimo dovanėles, apdovanoti renginyje dalyvavę T. Glinskas ir tilto statytojas Bronislovas Bendikas. Už greit atliktus tilto remonto darbus padėkota UAB „Tilsta“ atstovams Ernestui Stoniui ir Titui Lukšui.
Surakino spynomis
Po konferencijos jos dalyviai, lydimi Antano Sodeikos meno mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestro „Šventė“ ir šokėjų patraukė ant tilto, kur jau buvo susirinkęs didelis būrys jurbarkiečių.
„Šis tiltas – Jurbarko vizitinė kortelė, išskirianti jį iš kitų Lietuvos miestų. Nuo šiol Jurbarko tiltas vadinsis Šimtmečio tiltu“, – skelbė šventės vedėjas G. Zareckas.
Tilto vardynų ceremoniją pradėjo jaunieji šokėjai. Ant šio tilto paskutinį kartą oficialiai šokama buvo prieš 40 metų.
Gyventojus sveikino meras S. Mockevičius, Seimo narys Ričardas Juška priminė tai, ko nebuvo pasakyta konferencijoje – kad tiltas sujungė karnavyžius ir liocus, V. Andrejevas linkėjo, kad tiltas tarnautų dar mažiausiai 100 metų.
Tiltas – strateginis objektas, todėl jurbarkiečių pasveikinti atvyko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono vadas pulkininkas leitenantas Andrius Jagminas ir Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vadas majoras Ričardas Stakelis. Jis priminė, kad Jurbarkas gali didžiuotis ir tuo, kad čia 1382 m. kunigaikščio Kęstučio vadovaujami lietuviai kovoje su kryžiuočiais pirmą kartą panaudojo bombardas. „Tai – Lietuvos kariuomenės artilerijos gimimas“, – sakė R. Stakelis.
Abiejuose tilto galuose atidengti Šimtmečio vardo monumentai, Jurbarko pusėje jį pašventino Švč. Trejybės parapijos klebonas Darius Auglys ir Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų parapijos kunigas Mindaugas Kairys.
Monumento atidengimo ceremoniją palydėjo Lietuvos himnas ir Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesių virš tilto paleistas vandens fontanas. Prie akcijos „Pridėkime ranką prie Trispalvės“ galėjo prisidėti kiekvienas. Tiltu iš rankų į rankas keliavo ir virš Nemuno suplevėsavo 300 m ilgio ir 6 m pločio Trispalvė, sujungusi abu upės krantus.
Vėliavai artėjant prie tilto vidurio prapliupęs lietus nieko neišgąsdino – tiltas išdidžiai nusidažė Tėvynės spalvomis, o jo viduryje susitikę Jurbarko ir Šakių r. savivaldybių merai draugiškai spaudė rankas. Ties paskutine tilto statybose paklota sija įvyko dar viena prasminga ceremonija – šioje vietoje tiltas buvo sujungtas grandinėmis, kurias spynomis surakino S. Mockevičius, E. Pilypaitis, R. Juška ir V. Andrejevas, o raktai aidint Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų karių paleistoms salvėms amžiams atgulė Nemuno dugne.
Po oficialios ceremonijos jurbarkiečiai vakarą leido šalia tilto vykusiame koncerte, pramogavo ir linksminosi bendruomenės piknike, varžėsi parko tinklinio varžybose. Kiekvienas, dalyvavęs tos dienos renginiuose, tapo istorijos dalimi – kai vaikai ir anūkai eis saulės pasitikti ir neš jaunąsias per Šimtmečio tiltą, mes atminsime, kaip ir kodėl tiltas tokiu tapo.
Keturi regionai
Šeštadienį šventė persikėlė į dvaro parką, Dainų slėnį ir sujungė keturis regionus. Seniūnijos pristatė Žemaitijos, Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos kiemelius ir į svečius pasikvietė Suvalkijos atstovus. Scenoje vieni kitus keitė meno mėgėjų kolektyvai, o prie Nemuno prieplaukos suskambo tradicinis folkloro festivalis „Ant vandens 2018“.
Gražiems renginiams koją bandė pakišti tik lietus, tačiau neįveikė nei jurbarkiečių, nei miesto svečių. Vakarop dvaro parke surengtos teatralizuotos svečių sutiktuvės ir gausybę žiūrovų sutraukęs šventinis koncertas, palydėtas fejerverkų ir jaunimo diskotekos.
Išradingosios bibliotekininkės
Paskutinė Jurbarko krašto šventės diena, gausi įvairių renginių, vyko savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Paviliotos pažadėtomis linksmomis nemokamomis edukacijomis į biblioteką traukė jurbarkiečių šeimos, ilgesio tiltais suvažiavo tolimesni kraštiečiai. Ir, panašu, niekas nenusivylė – apgailestauti galėjai nebent dėl to, kad visko išbandyti ir patirti tiesiog nesuspėjai.
Šventė „Šeimų tiltai“ prasidėjo vidurdienį – pats pietų metas, todėl dauguma pirmiausia ir suko prie bibliotekos kieme padengto stalo ragauti Mero sriubos ir čirvinių blynų. Sriubą pilstė ir visus vaišino pats rajono vadovas Skirmantas Mockevičius su žmona Ramute.
Pristatytas projekto „Rašytojai ir jaunieji iliustratoriai“ rezultatas – vaikiškų knygų personažais ir siužetais ištapyta automobilių stovėjimo aikštelės siena. Pažiūrėti į Antano Sodeikos meno mokyklos mokinių piešinius kvietė Kakė Makė, tačiau mažieji šventės dalyviai negalėjo atitraukti akių nuo jos pačios – tokia tikra, tarsi iš Linos Žutautės knygos nužengusi, nors iš tiesų tai buvo Vaikų skyriaus bibliotekininkė Lina Maziliauskienė.
Tos išradingosios bibliotekininkės! Šią šventės dieną jos buvo paruošusios gausybę pramogų ir veiklų, kuriose mielai dalyvavo ir vaikai, ir suaugusieji. Tai ir miego žaislų fabrikėlis, kvepiančių knygų skirtukų dirbtuvėlės, stalo teatras ir stalo žaidimai, pynimas iš laikraštinių vytelių, mandalų piešimas, lėlių teatras… Ir netikėtų kvapų mėtos, žydinčios knygos ir knygų mugė…
Veikė Mariaus Jovaišos fotografijų paroda „Neregėta Lietuva“ ir pačių bibliotekininkių surengta apie Lietuvą kuriančias Jurbarko krašto šeimas.
Išleido kroniką
Mūsų kraštiečio, Jurbarko rajono Garbės piliečio Arnoldo Piročkino knyga „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika 1918-1940“ pristatyta sausakimšoje salėje. Susirinko daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, nes jaunimui tai, kas sena, kol kas neįdomu, gal net baugu.
Į mums jau gana tolimą laiką nukelianti, to laiko žmones ir įvykius gaivinanti knyga pati vos netapo istorija. Kronika buvo rengiama Jurbarko 750-ųjų metinių proga 2009-aisiais, tačiau rankraštis pragulėjo beveik 10 metų, kol pagaliau knyga išvydo dienos šviesą.
Knyga išleista Jurbarko r. savivaldybės lėšomis. Todėl pačioje susitikimo pradžioje prof. hab. dr. A. Piročkinas dėkojo merui S. Mockevičiui bei „Šviesos“ laikraščio redaktoriui Gintautui Šimborui, įtikinusiam savivaldybės vadovą, kad „Jurbarko miesto ir valsčiaus kroniką“ derėtų išleisti Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio metais.
„Jokiu būdu nenoriu šios knygos savintis. Manau, kad ji yra kolektyvinis darbas. Tam tikra dalis priklauso man, neišsiginsiu. Ir ne tik gerosios tos knygos ypatybės, bet ir blogosios. Bet be gerbiamo mero, gerbiamo Šimboro ir leidyklos pastangų ji nebūtų atsiradusi, būtų likęs tik mašinraštis“, – sakė kronikos sudarytojas.
„Šviesos“ redaktorius teigė, kad mero įtikinėti daug nereikėjo – pinigų knygai buvo surasta. Ir, beje, knygos 520 egzempliorių išleista už palyginti nedidelę sumą – susitikime paminėti 6 tūkst. Eur, kai miestelių monografijoms renkamos ir trigubai didesnės sumos.
Daug jurbarkiečių apie pasirodysiančią knygą jau žinojo – šių metų vasarį „Šviesoje“ buvo spausdintas specialiai laikraščiui pagal kroniką parengtas straipsnių ciklas „Jurbarko žmonės: gyvenimas pasienyje, prie Nemuno“. Tad renginyje daugelis būtų norėję knygą įsigyti. Deja, galėjo tik užsiregistruoti.
Knyga yra Jurbarko bibliotekoje, o norintieji nusipirkti gali kreiptis į bibliotekos skaitytojų skyrių arba tel. (8 447) 72 518.
Žmones sudėjo į knygą
Sveikindamasis su jurbarkiečiais prof. A. Piročkinas pasidžiaugė mūsų krašto švente. „Ta šventė man nuostabi, ir apgailestauju, kad aš negalėjau joje ištisai dalyvauti – man pritrūko jėgų, o pritrūko todėl, kad prie manęs prikibo tokia mergaitė – lazdaitė, ir be jos aš niekur negaliu eiti. Ir su ja negaliu – mane pagloboja dukra“, – sakė svečias, savo medinę lazdą atremdamas į kėdę šalia savęs. Atrodė, kad apsilankymas Jurbarke profesorių itin džiugina, kaip ir mus – susitikimas su juo.
A. Piročkino parengta knyga „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika“ turi labai aiškius rėmus – tai 1918-ųjų vasario 16-oji ir 1940-ųjų birželio 15 d. Paprašytas papasakoti apie knygą profesorius sakė: „Nenoriu išdėstyti knygos turinio, nes ji ir neturi nuoseklaus siužeto, apibrėžtų veikėjų – nes čia yra kronika. Ji susideda iš įvykių, kurie tarp savęs dažnai nesusiję. Reikia ją skaityti ir ja naudotis.“
Šiame kraštiečių susitikime svečias kalbėjo apie žmones – paminėtus kronikoje ir tuos, kurie į knygas dar nesudėti. „Mano apskaičiavimu, knygoje yra paminėta apie 1850 pavardžių, iš jų apie 1000 – jurbarkiškių. Ką reiškia sudėti tuos jurbarkiškius į knygą? – klausė profesorius ir prisiminė seniai skaitytą sentenciją, kad žmogus miršta tada, kai niekas jo nebepamini. – Užtat mūsų pastangos yra nukreiptos išlaikyti atsiminimą apie žmogų. Išlaikyti jį gyvą.“
Pasak svečio, ir rankraščiai neprapuola, bet spausdintas žodis yra kur kas patikimesnis būdas išsaugoti atminimą.
„Norėjau pasakyti dar vieną dalyką: yra mano kartos žmonių, vertų gražaus prisiminimo. Turiu galvoje savo gimnazijos klasę. Mokėmės nuo 1944 m. rudens iki 1945 m. liepos. 23 berniukai, 4D klasė. Iš jų šiandien liko tiktai du: vienas – Jurbarke gyvenantis Vytautas Stasiūnaitis, kitas Vilniuje – Arnoldas Piročkinas. Be kita ko, aš buvau vienas silpniausių ir fiziškai, ir pats jauniausias“, – į kronikon nepatekusius prisiminimus leidosi profesorius.
„Aš nenoriu pasakoti to, kas yra knygoje, aš noriu pasakoti apie savo klasę. Aš norėčiau parašyti apie savo klasę, bet lazdaitė neleidžia man laisvai judėti. O klasė buvo išimtinė – trys gavo profesoriaus vardą“, – sakė A. Piročkinas.
Profesoriaus akys spindėjo, kai pasakojo apie prof. Antaną Kaminską iš Kalnėnų, chemiką, vadovavusį Termoizoliacijos institutui – vienam svarbiausių to meto Sovietų sąjungoje. Ir apie Romutį Šimaitį, kuris grįžo iš tremties puikiai išmokęs vokiečių kalbą, studijavo mediciną, apgynė kandidatinę disertaciją.
Dar minėjo ir pasakojo apie tuos, kurie negavo jokių laipsnių, bet buvo nuostabūs talentingi žmonės: Juozą Šauklį, gabiausią klasėje, turėjusį absoliučią muzikinę klausą, Joną Duobą, Joną Petraitį, Vytautą Jakaitį…
„Deja, apie klasiokus turbūt jau ir neparašysiu…“ – pasižiūrėjęs į savo lazdaitę, apgailestavo A. Piročkinas. Nes profesoriaus knygos atsiranda ne tik sėdint prie rašomojo stalo.
Visada laukiami
„Visada laukiame jūsų – truputėlį tolimesnių namiškių, užsukančių į Jurbarką ir į biblioteką“, – mielus svetelius bibliotekos bendruomenės vardu sveikino Lina Lukošienė, o jai antrino Eržvilko krašto melodiją sugrojęs jaunasis bandonininkas Linas Venckus.
Garbių svečių buvo nemažai. Savo knygas pristatė dar du kraštiečiai: nuo Skirsnemunės kilęs archeologas Vytautas Urbanavičius – šiemet išleistą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“, o eržvilkiškis leksikografas Antanas Balašaitis – „Žodžiai ir žodynai“. Beje, apie Didžiojo lietuvių kalbos žodyno bendradarbius iš Jurbarko krašto kilusius kalbininkus A. Balašaičio parengtą straipsnį „Šviesa“ spausdino gegužės mėnesį.
Knygų pristatymo renginį vedė irgi kraštiečiai – rašytojas Remigijus Baltrušaitis ir iš Džiugų k., Girdžių sen., kilusi geografė, fizinių mokslų daktarė Filomena Kavoliutė.
Dovanojo suolelius
Bibliotekos sodelyje pastatyti septyni kraštiečiams dedikuoti suoleliai, o pasėdėti, pasvajoti, paskaityti gali visi, jau atradę ar atrasiantys šią jaukią erdvę. Tokia dovana Jurbarko krašto šventės proga savo bičiulius pamalonino biblioteka, o gražią kraštiečių atminimo įprasminimo iniciatyvą įgyvendinti padėjo būrys skulptorių ir rėmėjų.
Tautodailininkas iš Jurbarkų Juozas Videika padarė net du suolelius, dedikavo juos kalbininkui Arnoldui Piročkinui ir poetei Aldonai Elenai Puišytei. Viešviliškio dailininko ir dailės mokytojo Juozo Budzinausko kūrinys skirtas poetui Stasiui Santvarui. Bibliotekininkė Lina Maziliauskienė (taip, ji turi ir skulptorės talentą) išdrožė suolelį veliuoniškiams rašytojams Violetai Šoblinskaitei ir Gasparui Aleksai.
Jaunasis talentas verpsčių meistras gimnazistas Irmantas Norkūnas suolelį dedikavo Jurbarko krašto knygnešiams. Kalvis Edmundas Štulas sukūrė ne tik kalvišką suolelį, dedikuotą jurbarkiškiui pedagogui ir rašytojui, žurnalų vaikams redaktoriui Antanui Giedraičiui-Giedriui, kurio vardu pavadinta Jurbarko gimnazija. Edmundo Mockaus sukurtas suolelis dedikuotas poetui Jonui Juškaičiui.
Jūratė Stanaitienė
Danutė Karopčikienė
