Motiejus STRIJKOVSKIS – sudėtingos biografijos žmogus. Gimęs Lenkijoje, Bžezinoje, pagal tautybę lenkas, tačiau buvo ištikimas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, ilgą laiką, net dešimt metų, tarnavo LDK kariuomenėje algininku, tarnavo Vitebsko įguloje, rinko medžiagą veikalams gyvendamas pas Slucko kunigaikštį Jurgį II Olelkaitį, artimai pažinojo italų rotmistrą Aleksandrą Gvagninį, vėliau parašiusį pirmąją Europos visuotinę istoriją, buvo atsakinguoju pasiuntiniu sekretoriumi Stambule.
Netgi po Liublino unijos (1569 m.), kai buvo sujungtos Lietuvos ir Lenkijos valstybės į Abiejų Tautų Respubliką, M. Strijkovskis buvo Lietuvos pusėje. Nors ir lenkų kilimo, reikalui esant nepabijojo sviesti pirštinę jų pusėn.
Po ilgų klajonių M. Srijkovskis apsigyveno Varniuose. Jo mecenatu tapo Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Vyskupas jį paskyrė klebonu į Jurbarką ir pavedė parašyti Lietuvos istoriją. Tad žymią savo neramaus gyvenimo dalį M. Strijkovskis pašventė išskirtiniam veikalui – „Kronikai“ apie Lenkijos ir Lietuvos kraštus („Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Kyjivo Rusios kronika“). „Kronika“ pabaigta rašyti Jurbarke ir išleista Karaliaučiuje. Taigi Jurbarkas yra toji vieta, kur atsirado pirmoji išsami Lietuvos istorija.
Kiti reikšmingiausi kūriniai – epinė istoriografinė poema „Apie šlovingos lietuvių, žemaičių ir rusų tautos pradžią“, poema – „Dorybės šauklys“, stipri eiliuota poema – „Eilės apie pergalę prieš 30000 maskviškių“, vertinga savo turiniu ir tyrimais poema – „Lietuvių tautos kilmė“.
M. Strijkovskis laikomas pirmuoju Lietuvos istoriku, išdrįsusiu parašyti tikrą, neiškraipytą ir lenkų ponams nepataikaujančią istoriją, esą mes skolingi ir privalome mozūrams būti dėkingi ir nuolankūs. Lietuviai visada turėjo savo tikėjimą, tradicijas, papročius, aiškino panašumus baltų su romėnais, neatmetė Palemono ir jo giminių įsikurdinimo faktą mūsų žemėse, iš kur po to atsirado tokie įdomūs valdovų vardai kaip Dangerutis, Vaidevutis, kiek surasta romėnų pirklių paliktų monetų šalia piliakalnių. Vienui vieni be jokios karinės pagalbos karšėme kailius vikingams, Ordino riteriams, netgi kunigaikštis Algirdas nebijojo žygiuoti į Maskvos žemes. O kieno nuopelnas buvo pergalė prieš rusėnus Ūlos kautynėse?
Per svo trumpą, tačiau prasmingą gyvenimą atliko itin daug reikšmingų darbų. Jo veikalų sudarytojas ir vertėjas Sigitas Narbutas negali atsistebėti M. Strijkovskio kruopštumu, nuoseklumu, gebėjimu kruopščiai atrinkti šaltinius ir juos kritiškai vertinti. Jo pramintais takais vėliau žengė kiti garsūs istorikai Albertas Vijūkas Kojelavičius ir Simonas Daukantas. Jie rėmėsi M. Strijkovskio veikalais ir juos cituodavo.
M. Strijkovskio literatūrinio, mokslinio palikimo ir biografijostyrinėtojai negali nustatyti, kur tiksliai palaidotas poetas ir mokslininkas. Daroma prielaida, kad jis gali būti palaidotas ir Jurbarke. Mat tuo laiku arkliais kūną vežti iš Jurbarko į lenkų kraštus sudėtinga, dar kažin ar lenkai būtų priėmę, o į Varnius – taip pat kelias tolimas. Tad ko gero šio įžymaus žmogaus palaikus yra priglaudusi Jurbarko žemė.
Kaip bebūtų, Jurbarkas yra toji vieta, kur Strijkovskis su žąsies plunksna baigė savo „Kroniką“, o mes atminsime ir gerbsime įžymųjį XVI amžiaus kanauninką, poetą ir mokslininką, kurio pėdos įspaustos ir Jurbarko žemėje.
Ruslanas BARANAUSKAS
