Rugsėjo 22-ąją, kaip ir kasmet, ant piliakalnių ar kitose krašto istorijai svarbiose vietose užkurti laužai – duoklė Baltų vienybės dienai ir rudens lygiadieniui.
Baltų vienybės diena minima pažymint 1236 metų Saulės mūšį, kuriame žemaičių ir žiemgalių vienybė buvo stipresnė už kryžiaus žygį pradėjusį Kalavijuočių ordiną. Šį istorijai svarbų faktą 2000-aisiais įvertino Lietuvos ir Latvijos Seimai, rugsėjo 22-ąją paskelbdami Baltų vienybės diena.
Rugsėjo 21-ąją Klausučių kultūros centre šią dieną simbolizavo Lietuvos ir Latvijos valstybinės vėliavos, o reikšmingą datą iki šių dienų per istorinius faktus, baltiškuosius simbolius ir papročius vedė Baltų vienybės dienos ir rudens lygiadienio renginio sumanytojai. Juodaičių vaikų dienos centro darbuotoja, lietuvių kalbos mokytoja Daiva Piragienė sudėliojo akcentus, kuo rugsėjo 22-oji reikšminga lietuviams. Ji priminė, kad Baltų vienybės dieną ir rudens lygiadienį minime jau 24-us metus, bet negalėtume sakyti, kad senovėje tas metas nebuvo reikšmingas. Rudens lygė – tai laikas, kai diena ir naktis susilygina, besisukantis metų ratas leidžiasi žemyn, atnešdamas gamtos pokyčius.
„Ši diena yra ir metų šimtadienis – 265-oji metų diena, ir jei pridėsime tą 100, sulauksime Naujųjų metų, atversime naują gamtos ir gyvenimo knygą, ateis pavasaris, suleisime rankas į žemę, o rudeniop vėl džiaugsimės tuo, ką užauginome, ką turime“, – kalbėjo D. Piragienė.
Klausučių kultūros namuose uždegta žvakė simbolizavo ugnį – baltų garbintą, brangintą ir globotą, ąsotis su vandeniu atidavė duoklę vandens įprasminimui, nes baltiškojoje praeityje vanduo garbintas kaip gyvybės pradžių pradžia, gerbiamas kaip šventoji galia.
Popietę vedusi Klausučių kultūros centro meno vadovė Birutė Jurkšienė dėmesį atkreipė ir į kitus baltų ženklus, kurių šie turėjo tikrai daug, kartu pristatė ir baltų moters kostiumą. Pasak B. Jurkšienės, šie rūbai, kuriais ji vilkinti tik per šventes, atsirado ne šiaip sau – jie ypatingi dėl savo autentiškumo. Visas ansamblis sukurtas pagal archeologų 1996 m. Veliuonoje (Ramybės piliakalnio papilėje) rastus moters kostiumo likučius. „Džiaugiuosi, kad galiu turėti tokį kostiumą. Pasisiuvau jį pati, nes labai norėjosi ne tik pačiai pajausti, bet ir parodyti kitiems“, – apie nutolusio laikmečio papročius, suprantamus per tradicinį kostiumą, kalbėjo B. Jurkšienė.
Jos pasisiūdintas apdaras – ne paprastos merginos rūbai, o labiau pasiturinčių namų moters išeiginis, kartu ir palaidojimui skirtas rūbas. Ansamblį sudaro skraistė, drobinė marška, būtinai ilgomis rankovėmis, trijų dalių pasijonis, kuriems dažniausiai buvo parenkamos žalia, samanų, mėlyna spalva. Baltų moterys nemėgusios juodos – tai buvusi žemės, kapo spalva, iš kurio nebegrįžtama.
Baltų moters ansamblis neįsivaizduojamas be papuošalų. Pradedant galvos apdangalu, žalvarinėmis segėmis, skraistę prilaikančiais smeigtukais ir grandinėlėmis, žiedais, austiniais dirželiais ir juostelėmis. Birutė Jurkšienė kartu su Klausučių kultūros centro Juodaičių skyriaus renginių organizatoriumi Gintautu Juškiu baltų kostiumus pristatė ne vienoje rajono bibliotekoje, su šiais ansambliais supažindino ir suaugusiuosius, ir vaikus.
Tikėtina, kad senieji papročiai per šimtmečius kito, dalis to, kas buvo įprasta, galbūt išsisklaidė į atskiras šventes, įprasmino naujas tradicijas, tačiau visus pokyčius visada vienija bendrystė. Ji gražią rudens dieną šildė ir maloniai nuteikė susirinkusiuosius į šventę, turtingą ne tik istoriniais akcentais, bet pražydusią jurginų žiedais.
Klausučių kultūros centro langai akį traukė jurginų puokštėmis, suskintomis klausutiškės Meilutės Kveškuvienės sodyboje. Vazose mirgėjo net dvidešimt rūšių jurginų žiedai. M. Kveškuvienė negailėjo nei žinių, kaip auginti jurginus, nei patarimų, ką daryti, kad šie pavasarį patikėti žemei rudeniop džiugintų širdį. O dar ir pažadėjo, kad per žiemą išsaugotais, pavasarį mielai pasidalintų.
Puokštes su jurginais šiai šventei kūrė ir Klausučių įstaigos, ir gyventojai. Tokių sulaukta dešimt ir išrinktos pačios gražiausios. Be apdovanotų neliko nė viena, o labiausiai patikusia pripažinta Seredžiaus seniūnijos puokštė „Paskutinis vasaros šokis“. Tikram šokiui muzikos taip pat nebūtų pritrūkę – dainų pynę popietėje dovanojo jaunasis atlikėjas Ramintas.
