Keturiolika metų Jurbarką ir Belgijos miestą Laakdalį sieja bendradarbiavimo ryšiai, keturiolika kartų šių savivaldybių jaunimas kartu atostogauja vasaros stovyklose – kasmet jos rengiamos tai Lietuvoje, tai Belgijoje. Šiais metais buvo jurbarkiškių eilė priimti belgų jaunimą.
Keturioliktoji tarptautinė vaikų ir jaunimo vasaros stovykla „Jurbarkas-Laakdalis” rugpjūčio 8-14 d. įsikūrė Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos bendrabutyje ir vadinosi „Just do it”. Tiesiog stovykla, tačiau stovyklautojai teigė, jog sunku susitaikyti, kad ji jau pasibaigė. Kad visiems būtų įdomu, pasistengė organizatoriai – stovyklai vadovavusi rajono savivaldybės administracijos jaunimo reikalų koordinatorė Audronė Balčiūnienė ir Kūno kultūros ir sporto centro direktorius Antanas Domeika. Puikūs ir išmoningi pagalbininkai buvo jaunieji vadovai, beveik visi buvę stovyklos „Jurbarkas-Laakdalis” dalyviai.
Penkiasdešimt jaunuolių iš Laakdalio į Jurbarką atvyko rugpjūčio 7-osios vakarą ir porą dienų viešėjo lietuvių šeimose. Paskui drauge su tokiu pat būriu mūsų rajono jaunimo įsikūrė Smalininkuose. Po penkių drauge praleistų dienų nesinorėjo išsiskirti, o ne vienam stovyklautojui ir graudi ašara nuriedėjo.
Apie turiningas, linksmas ir neužmirštamas stovyklautojų dienas (ir naktis) papasakojo Danutė Matelytė, nors, pasak jos, tas pasakojimas teatspindi tik menką dalelę to, kas iš tiesų buvo „Just do it”: „Šiemet stovyklą organizuoti turėjo jurbarkiškiai. Ir suorganizavo tokią, kad dar dabar sunku susitaikyti, jog ji baigėsi…
Bet apie viską nuo pradžių. Prie 50-ies belgų prisijungė dar maždaug tiek lietuvių, plius nemažas būrys vyresniųjų vadovų, ir mūsų jau gerokai per šimtą. Visi stovyklos dalyviai susitiko pirmadienio rytą Smalininkuose, kur jų laukė penkios įspūdingos dienos.
Pirmąją dieną susipažinome vieni su kitais ir su apylinkėmis. Buvome suskirstyti į penkias komandas ir nešini žemėlapiais ėjome į užduočių vietas. O užduotys buvo įvairios: ieškoti kamštelių pjuvenų dėžėj, lėkti ratais kaip išprotėjus šaukiant „I am Superman”, susikonstruoti „kartingą”… Vakare – lietuvių pasirodymai bei diskoteka su daug šypsenų, juoko, gerų emocijų ir kruopele niekam nesvarbaus nuovargio.
Kitą dieną leidomės į kelionę „Žemyn upe” – baidarėmis plaukėme nuo Vertimų kaimo iki Jurbarko. Grįžom į Smalininkus saulės nusvilintomis nosimis, skaudančiomis rankomis ir nugaromis. Bet negi kam nors tai rūpėjo? Tikrai ne, nes vakare laukė madų ir šukuosenų šou.
Trečiadienį išsiruošėme į žygį su karinėmis užduotimis. Prieš iškeliaujant, karatė klubo nariai vedė mums rytinę mankštą. Po jos apie miegą, nors buvom miegoję tik tris valandas, nebebuvo nė minties, o žygis su šliaužimu per smėlį, bridimu per ledinį upelio vandenį ir t. t. buvo tik malonumas.
Pailsėję tą pačią dieną dar aplankėme Senovinės technikos muziejų Smalininkuose bei surengėme diskusiją apie belgų ir lietuvių stereotipus. Šis tas įdomaus: belgai prieš atvykdami į Lietuvą galvojo, kokios nuostabios mūsų merginos, o lietuviai, tiksliau – lietuvės, buvo įsitikinusios, kad belgų vaikinai – tikri gražuoliai. Spėjimai pasitvirtino. Tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
Kupinas įspūdžių pusdienis nuotykių parke „Lokės pėda”, maudynės žaliame Kauno marių vandeny, Akropolis… O grįžus į stovyklą – belgų vakaras, tiksliau – naktis, mat jie surengė mums naktinį žaidimą su neblogu adrenalino prieskoniu. Bet vaikščiodami po naktines Smalininkų apylinkes ir baimindamiesi iš krūmų iššokančių kaukėtų mus pagrobti susiruošusių belgų, gėrėjomės nuostabiu tos nakties dangumi – lijo žvaigždėmis.
Penktadienį istorija kartojosi. Kelios valandos miego ir – lekiam sportuoti! Susiskirstę į mišrias belgų ir lietuvių komandas rungtyniavome žaisdami tinklinį, kvadratą, futbolą. Tiesa, žaidėme pagal kiek kitokias nei įprastai taisykles, ir mūsų neišsimiegojusioms galvoms jas perprasti buvo sudėtinga. Bet dėl to tik linksmiau! Po pietų buvo surengtos draugiškos varžybos tarp lietuvių ir belgų. Nors futbole belgų įveikti nepavyko, tačiau žaisdami tinklinį ir traukdami virvę įrodėme, kad esame stipresni.
Liūdniausia stovyklos dalis – atsisveikinimo vakaras. Dėkojome vieni kitiems, šokome, dainavome ir blyksinčių žaibų fone paleidome į dangų daugybę degančių žibintų. Graudi akimirka, bet nepalyginamai graudžiau buvo ryte, kai apsipylę ašaromis išlydėjome belgus į oro uostą.
Stovykla baigėsi, liko prisiminimai, galybė nuotraukų. Susigulėjus įspūdžiams galiu pasakyti, kad „Just do it” – tiesiog nuostabiausia visų laikų stovykla.”
