Jurbarko viešojoje bibliotekoje atidaryta įdomi paroda – ten eksponuojamos labai senos knygos. Senos, bet vertingos, nes iš jų galima sužinoti, ką žmonės tuomet skaitė, kaip spaudiniai atrodė ir kaip atrodo dabar, išgyvenę beveik šimtą metų. Paroda įdomi ir tuo, kad tas knygas parašė, parengė ir išleido jurbarkiečiai.
Man senų knygų parodoje įdomiausi pasirodė XX amžiaus pradžioje vaikams leisti žurnalai. Juos leido mokytojas Antanas Giedraitis-Giedrius, tas pats, kurio vardu dabar vadinama Jurbarko gimnazija. 1920 m. pradėjo eiti „Žiburėlis”, o 1925-aisiais – „Saulutė”, abu buvo spausdinami Tilžėje (dabar – Sovietskas Kaliningrado srityje).
„Saulutė” išeidavo dukart per mėnesį, o užsiprenumeruoti ją buvo galima ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje ir net Amerikoje. Prenumerata metams kainavo 14 litų, o Amerikoje – 2 dolerius.
1927 m. „Saulutėje” atspausdintas ilgas straipsnis su nuotraukomis apie Jurbarką. Žinutėse iš plačiojo pasaulio rašoma, kad „Berlyne ruošiama statyti mokykla iš vieno stiklo” ir pasakojama, kad Amerikos ūkininkai pradėjo pirkti akinius arkliams, nes jų regėjimas silpnėjantis taip pat kaip ir žmonių.
Kitoje žinutėje perskaičiau: „Kai kuriose valstybėse kasmet rengiama Motinos diena. Tą dieną ir maži, ir dideli turi atsiminti savo motiną, jos vargus ir nuopelnus, pasistengt tą dieną jai patarnaut, įteikt kokią dovaną. Gruodžio 1 d. Motinos diena surengta ir Lietuvoje.”
Taigi taip buvo 1927-aisiais ir apie tai rašė vaikų žurnalas „Saulutė”.
O ar jums, vaikai, smalsu, kaip tie seni žurnalai ir knygos išliko iki mūsų dienų? Ir man labai smalsu. Tad paklausiau Girdžiuose gyvenančio Vytauto Lekučio, kurį galima vadinti kolekcininku, nors pačiam Vytautui labiau patinka žodis knygius – tai toks žmogus, kuriam knyga yra labai didelė vertybė, jis senas knygas perka, renka, saugo ir, žinoma, skaito. Jis ir parengė tą senų knygų ir žurnalų parodą Jurbarko bibliotekoje.
Smalsutis: Esate kolekcininkas ir renkate senas knygas. O kur galima jų pasirinkti?
V. Lekutis: Senų leidinių vis dar galima rasti senų namų palėpėse. Kai buvau jaunas, vaikščiodavau po kaimus: žmonės man atiduodavo senas knygas, laikraščius ir net džiaugdavosi, kad aš juos paimu, kad nereikės išmesti ar sudeginti. Senų leidinių galima rasti ir parduotuvėse, kurios vadinamos antikvariatais pagal lotynų kalbos žodį antika – senovė.
Smalsutis: Kur radote žurnalus vaikams „Saulutę” ir „Žiburėlį”?
V. Lekutis: „Saulutę” atidavė vienas senas žmogus iš Girdžių, „Žiburėlį” pirkau antikvariate.
Smalsutis
