Nors daugiausia laiko per gyvenimą praleidžiame dirbdami, o profesija tampa savotišku žmogaus atpažinimo ženklu – to negana. Puiku, jei darbas, iš kurio valgai duoną, patinka, jei jauti jo prasmę ir patiri malonumą – bet ir tiek neužtenka gyvenimo pilnatvei. „Galėtum sau dirbti, išsivirti valgyti – ir viskas. Bet ar nuo šito šoks širdis? – klausia Romualda Endriukaitienė ir tikrai žino atsakymą.
„Šokanti ugnis“ – taip vadinasi Romualdos Endriukaitienės eilėraščių knyga. „Bet čia ne apie tą, kuri viską paverčia pelenais, o apie širdies ugnį, kuri šokdina jausmus, kad padarytum ką nors daugiau, o ne tik dirbtum ir valgytum“, – sako Romualda. Tą knygą išleido 2006-aisiais, jau yra parašiusi ir kitą, o planuose – parašyti romaną. „Mano darbe negali neparašyti romano“, – sako kelis dešimtmečius kaimo felčere dirbanti moteris – žmonės ją meiliai vadina „daktarike“ ir išsipasakoja ne tik ligas, bet ir knygos puslapių vertus savo gyvenimus.
Mokykloje Romualda svajojo apie teisės studijas ir džiaugiasi, jog tą svajonę įgyvendino dukra Renata, dabar dirbanti Raseiniuose prokurore. Pati gi pasirinko mediciną. Kodėl? Gal pašaukimas gydyti buvo genuose, nes viena močiutė – pripažinta žolininkė, kita – pagarsėjusi pribuvėja? O apsispręsti padėjo atsitiktinumas ar, sakytum, stebuklas – juk kad ir mažas, bet pačių patirtas jis visada mums būna labai svarbus. Besimokydama vidurinėje Panevėžyje Romualda susirgo, mokyklos daktarė nepadėjo, tad grįžusi į savo gimtuosius Ėriškius nuėjo pas kaimo felčerę. „Ir dabar atsimenu – jos pavardė buvo Šarkaitė, davė man šešias tabletes ir iškart pasveikau. Nusprendžiau būti felčere“, – prisimena Romualda. O dabar, kai už pečių jau daugybė medikės darbo metų, neabejodama tvirtina, kad medicina jai patinka. Kad žmonės ją vertina, kad medikės darbas prasmingas, liudija ir atvirukas, Medicinos darbuotojų dienos proga atsiųstas paciento: „Dėkoju medikams – gyvenimą aš vėl myliu!“
Medicinos mokslus baigusi Kaune paskyrimą R. Endriukaitienė gavo į tuometinį Volungiškių tarybinį ūkį. Ūkis didelis, aplink – tuomet dar neištuštėję kaimai, pacientų felčerei – daugybė. Medicinos punktas automobilio neturėjo, be to, ir vairuoti Romualda nemėgsta. „Pas ligonius mane vežė ir veža Aleksas, jis mane skraidina“, – sako felčerė.
Aleksas – Romualdos vyras. „Jeigu taip visiems būtų galima nugyventi, kaip mudu gyvename, visi būtų laimingi, – sako Romualda apie gyvenimą šeimoje su Aleksu. – Svarbu, kad sueitų abi obuolio puselės. Gaila, kad ne nuo jaunystės man tai pasisekė.“
Kai pirmasis vyras ir dukros tėvas, pernelyg pasidavęs žmogiškosioms ydoms, buvo jau miręs, Romualdą surado Aleksas. „Tuomet jis dirbo Kaune, o Baltraitiškėje lankydavo savo mamą, norėjo ir mane išsivežti į Kauną. Bet aš nenorėjau į miestą – man patinka gėlės, medžiai, paukščiai – gamta“, – atvirauja moteris. Tuomet Aleksas iškeitė Kauną į mylimą moterį.
Romualda neabejoja, kad šeima yra viso žmogaus gyvenimo ir laimės pagrindas. Bet kokia nors laimingos šeimos formulė turi būti? „Aleksas man leidžia daryti viską, kad aš būčiau laiminga, – sako į grafiką neįspraudžiamą darbą dirbanti ir nemažai laiko bei pinigų kainuojančių pomėgių turinti moteris. – Ir aš jam leidžiu.“
Tai toks – paprastas – Baltraitiškės kaimo felčerės laimės receptas.
Aleksas ne tik leidžia, bet ir padeda Romualdai būti laimingai. Jau dešimtį metų kiekvieną šeštadienį iš tolimos Baltraitiškės jis veža ją į Jurbarką tapyti. „Visada norėjau piešti, bet nemokėjau. Vinco Grybo muziejaus dailės studijoje išmokau. Rasa Grybaitė aukoja savo šeštadienius dėl mūsų. Rasos prigimtis tokia pat kaip jos senelio – leisti kiekvienam pajusti kūrybos džiaugsmą. Ir Gabija Viduolytė – šviesos spindulėlis, Eglė Untulytė – kokia laimė Viešvilei, kad ją turi! Visas studijos kolektyvas labai puikus. Meno žmonės kitokie – jų vidinis pasaulis gilesnis“, – džiaugiasi R. Endriukaitienė.
Romualda svarsto, iš kur jos pačios polinkis į kūrybą, dailę, knygą: „Močiutės buvo tokios – visur eiti, visur dalyvauti. Mamos mama mokėjo daugybę pasakų – sueidavo kaimo vaikai, ir kasdien – vis kita. O mįslių!.. Anksti pamėgau knygas, šešerių jau ėjau į mokyklą. Ir mano tėtis veiklus. Buvom trys seserys – aš labiausiai į jį. Ir jis – kai skaito, nieko negirdi.“
Kai pusę šeštadienio Romualda praleidžia dailės studijoje, Aleksas jos laukia. Ką veikia? „Aš nežinau, ką jis veikia, bet niekada nėra sakęs, kad jam nuobodu. O kartą atėjęs įspraudė man į ranką raktelius: jūs čia dirbat, o aš tau mašinytę nupirkau – pasakė“, – pasakoja Romualda. Bet nevažinėjo ji ta mašinyte, pardavė. O Aleksas tikrai ne dėl to pirko, kad nereikėtų savo moters vežioti, nes kai po operacijos gydėsi sanatorijoje, prašė jos: nevažiuok viena, aš grįšiu – abudu nuvažiuosim.
„Vairuoti nemėgstu, bet dabar su „Mazda“ automatine pavarų dėže kur reikia, nuvažiuoju. Vairuoti man – iššūkis“, – prisipažįsta R. Endriukaitienė. Bet iššūkiai jai patinka nuo pat vaikystės: galėjo lankyti mokyklą arčiau namų, bet išvažiavo į Panevėžio vidurinę su sustiprintu matematikos mokymu, nes septynmetėje matematikos mokytojas blogai dėstė ir jai buvo sunku, o vidurinėje sekėsi gerai, baigė tik labai gerais pažymiais. Namie yra tapybos kambarys, kur stovi jos molbertas ir kvepia dažais. Kitas kambarys darbo, kur skaito, kuria eiles, mezga, čia kabo patys gražiausi paveikslai, daug įvairių knygų, žurnalų, suvenyrų.
O žaluma sulapojęs pavasaris kviečia į kiemą – didelį, gražiai ir skoningai abiejų tvarkomą. Romualda augina apie 200 rūšių gėlių – visos lauke, o kambaryje ant sienų žydi jos paveikslai. „Žiedų muzika“, „Saulėgrąžos“, o patys gražiausi Romualdai vilkdalgiai įkomponuoti į Tifany stalinę lempą. „Aguonų“ sako niekam nedovanosianti, nors daugybę paveikslų jau išdovanojo, daug kabo dukros namuose Raseiniuose ir džiugina anūkėlius – dvylikametį Donatą ir tik vienų metukų Viltę.
Nuskintų, pamerktų, o juo labiau dirbtinių gėlių Romualda nemėgsta – jos netikros, vysta ir žūsta. Darželiuose atsisakė tų, kurios labai lepios, kurioms reikia ypatingos priežiūros. „Laikui bėgant tampu išmintingesnė“, – šypsosi moteris.
Laikas labai greitai bėga, apdovanodamas išmintimi, o širdies liepsna ragina vis ką nors naujo ir įdomaus nusitverti ir kasdien mokytis būti laiminga.
Danutė Karopčikienė
