Pagarba mirusiesiems – krikščioniška tradicija. Evangelikai liuteronai mirusiuosius prisimena ir pagerbia kapinių šventėse. Ši iki šiol nepakitusi tradicija įrašyta į Lietuvos liaudies kultūros centro sudarytą Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą. Mirusiųjų artimieji vasarą, paskirtą sekmadienį, aplanko kapus ir juose kartu su kunigu meldžiasi ir gieda. Kapinių šventė – ne tik mirusiųjų prisiminimas, susitikimas su giminėmis, bet ir laikas susimąstyti apie savo gyvenimą ir amžinybę.
Evangelikų liuteronų kapinės savitos, kitokios nei katalikų. Nuo seno jose buvo statomi metaliniai kalti ar lieti savitos ornamentikos kryžiai, tvorelės arba kuklūs mediniai, primenantys, kad viskas čia, žemėje, laikina. Po Pirmojo pasaulinio karo trūkstant metalo atsirado ir betoninių antkapių, o naujieji laikai ir į nuo seno kuklumu pasižyminčias kapinaites atnešė naujovių – vienur kitur randasi didelių marmurinių paminklų. Bet ant kiekvieno kapo – kryželis – vilties ir pasitikėjimo, prisikėlimo ženklas.
Melstis kapinėse yra labai sena evangelikų liuteronų tradicija. Ypač svarbi ji tapo sovietmečiu, nes po Antrojo pasaulinio karo evangelikai liuteronai buvo ujami iš Lietuvos. „Pasibaigus karui, 1945-ųjų gegužės 22-ąją, buvo ištremta daug evangelikų liuteronų, laikytų vokiečiais, o jų bažnyčios uždarinėjamos, griaunamos, naikinamos. Sovietmečiu Jurbarko rajone veikė tik Žvyrių evangelikų liuteronų bažnyčia, pamaldos joje būdavo retai, gal tik kartą per mėnesį. Kapinės buvo vieta, kur bendruomenė sueidavo melstis”, – pasakojo Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus specialistė Regina Kliukienė.
Tačiau neteisinga manyti, kad liuteronai yra vokiečiai. „Atvirkščiai, – sako tris Jurbarko rajono evangelikų liuteronų parapijas aptarnaujantis kunigas Mindaugas Kairys, – šešioliktame amžiuje Vokietijoje prasidėjusio Reformacijos judėjimo įtakoje atsiradusi krikščionybės atšaka liuteronizmas į bažnyčias atvedė motinos kalbą. Pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas” yra liuteronų religinė knyga.”
Susitelkusios evangelikų liuteronų bendruomenės Nepriklausomybės metais atgaivino parapijas, atkūrė savo bažnyčias. Ir kapinių švenčių tradicija, nenutrūkusi sovietmečiu, gyvuoja ir šiandien. Jurbarko rajone šią vasarą šventės vyksta penkiose kapinėse. Evangelikų liuteronų kapinių yra ir daugiau, tik kai kurios mažos ir nedaug belikę juose palaidotų mirusiųjų artimųjų.
Liepos 18-ąją kapinių šventė vyko Pašvenčio evangelikų liuteronų kapinaitėse. Čia pat gyvenantys ir iš toliau suvažiavę giminės būriavosi prie mirusių artimųjų kapų, šnekučiavosi, buvo girdėti ir vokiška kalba, nes istorijos vingiai taip lėmė, kad daug šio – Mažosios Lietuvos – krašto žmonių po karo atsidūrė Vokietijoje, palikę čia savo artimųjų kapus.
Pašvenčio kapinaitės apsuptos miško, tad medžiai susirinkusiesiems teikė pavėsį, o kapų ramybė skatino maldai ir susimąstymui. Pamaldoms vadovavo kunigas Mindaugas Kairys. Susirinkusieji klausėsi Dievo žodžio ir kunigo pamokslo, meldėsi ir visi kartu giedojo. Dauguma rankose laikė giesmynus, o kol juose atsiversdavo nurodytą giesmę, kunigas perskaitydavo jos tekstą, primindamas tiems, kurie gieda iš atminties.
„Mūsų Bažnyčioje giedojimo tradicija svarbi ir gaji. Jaunuoliai ruošdamiesi konfirmacijai mokosi tikėjimo pagrindų ir giesmių, – vėliau pasakojo evangelikų liuteronų kunigas M. Kairys. – Džiaugiamės ir didžiuojamės 2007 m. išleistu giesmynu – tai tikras lobynas. Jame yra ir giesmių tekstai, ir gaidos. Giesmės ne tik verstinės, bet daug ir autentiškų, užrašytų Jurbarko krašte, Sudarge, Tauragėje.” Kunigas džiaugiasi, kad jo aptarnaujamų Jurbarko krašto parapijų tikintieji labai dainingi, moka daug giesmių, kunigas teigia čia išgirdęs naujų, dar negirdėtų giesmių melodijų.
„Kas gieda – dvigubai meldžiasi. Giesmių tekstai – lyg pamokslai, juose sudėtos mūsų tikėjimo teologijos tiesos. Liuteroniškų giesmių išskirtinis bruožas – jos nėra minorinės, bet kupinos vilties ir tikėjimo. Giesmių tekstuose aiškiai išdėstytas suvokimas, kad mes nepražūsime, kad mirtis nėra pabaiga. Po mirties susitiksime Tą, kurį įtikėjome – Viešpatį Jėzų Kristų, kuris ir paliko mums tą viltį.”
Kapinių šventėje pamokslaujama apie amžinybę, kuriai kiekvienas turime ruoštis, nuolat būti jai pasirengę ir budėti, nes niekas nežino, nei dienos, nei valandos. „Mišios už mirusiuosius mūsų Bažnyčioje neaukojamos, nes gyvieji mirusiesiems jau nieko negali pagelbėti. Ir skaistyklos, pagal evangelikų liuteronų teologiją, nėra – arba gyveni su Dievu, arba ne. Kiekvienas pats yra nuolatinėje akistatoje su Dievu, ir savo nuodėmes išpažįsta Dievui, be jokio tarpininko”, – pasakojo kunigas M. Kairys.
Evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstantieji nedažnai lanko kapus, tik paskutinis bažnytinių metų sekmadienis yra Amžinybės sekmadienis, tuomet ant kapų degamos žvakelės mirusiųjų atminimui.
Kapinių šventėse prisimenami tais metais mirusieji, paminimos kitos mirties metinės. Tik kapinių šventėje šventinami nauji antkapiai. „Bet ne paminklai šventinami, o Dievo žodžiu ir vardu sveikinami mirusiojo artimieji, jiems reiškiama užuojauta ir paguoda”, – sako evangelikų liuteronų kunigas.
Evangelikų liuteronų kapinių šventė – tarsi žvilgsnis į Amžinybę, kurion su viltimi ir tikėjimu keliaujama žemiškojojo gyvenimo kelionėje.
Danutė Karopčikienė
