Kova už valstybės ir tautos laisvę nebūna lengva ir pigi. Tą puikiai žino lietuviai, prieš
beveik 33-ejus metus išsikovoję nepriklausomybę ir atkūrę nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tą dabar ypač jaučia ukrainiečiai, nuo pat 2013 metų pabaigos Kyjivo Maidano įvykių sukilę į nepriklausomybės įtvirtinimo kovą. O dabar jau beveik metus kovoja sunkų, tikrą ir nuožmų karą su didžiarusiškuoju fašizmu.
Užmačios tebegyvos
Ar tas karas naujas, ar atsirado staiga? Nei naujas, nei staiga – tai Rusijos imperinės strategijos tęsinys, nors ir kaip tai „tautų išvadavimo“ šydu dangstytų rusiškoji propaganda.
Kremlius nusprendė, kad tokia valstybė kaip Ukraina iš viso neturi teisės egzistuoti jos pašonėje ir kliudyti atkurti didžiąją Sovietų Sąjungą nuo Kurilų salų iki Baltijos krantų, nuo Arkties vandenyno iki Irano, arba dar labiau išplėsti didžiarusiškąją imperiją ginklu užgrobus ne tik Ukrainą ir Baltijos valstybes.
Pagal aršiausių Kremliaus propagandistų piešiamus žemėlapius, dar planuojama užimti dalį Lenkijos ir Suomijos. Žodžiu, NATO nustumti į 1994 m. ribas ir pabaigti tai, kad buvo pradėta 1939 metais sukeltu Žiemos karu prieš Suomiją, ar tuomet, susitarus su nacistine Vokietija, iš abiejų pusių grobti Lenkiją.
Taigi didžiarusiškasis imperializmas turi senas tradicijas ir gilias šaknis – rusiškoji meška atsiradus progai gardaus kąsnio niekuomet nepalieka.
Tą vis geriau supranta ir Jurbarko krašto, kaip pasienio su Rusijos užgrobta Rytprūsių dalimi – Kaliningrado sritimi, ir visos Lietuvos žmonės. Dabar ukrainiečiai kariauja ir Lietuvos
bei kitų Baltijos šalių laisvės karą, o mes, kaip ir žymi pasaulio dalis, taip pat esame to karo, nors ir netiesioginiai, dalyviai.
Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba užsisakę elektroninę prenumeratą
