Mažosios Lietuvos istorija – daugybės žmonių, šeimų ir bendruomenių likimų pynė. Šio krašto gyvenimas paženklintas kultūrų sankirta, sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis ir išskirtiniu žmonių atkaklumu. Istorija, kurią pasakoja Rūta Ivanauskienė, Smalininkų gyventoja, jauniausia lietuvininkų Emos ir Jono Karvelių dukra, atspindi ne tik šios šeimos, bet ir viso Mažosios Lietuvos krašto tapatybę, pastangas išlikti.
Tėvai
Karvelių šeimos istorija prasidėjo dar prieškarinėje Mažojoje Lietuvoje, kur lietuviška ir vokiška kultūros natūraliai persipindavo. Rūtos mama Ema Voverytė gimė ir užaugo Antšvenčių kaime, o tėtis Jonas Karvelis buvo kilęs iš Sudargo. Jonas, nagingas stalius, savo amato išmoko būdamas pameistriu pas to meto gerą meistrą. Staliaus amatas atvedė Joną į Smalininkus – čia jis padėjo statyti namą savo broliui, susipažino ir vedė Emą.Susituokę Ema ir Jonas Karveliai liko Smalininkuose: čia kūrėsi, Jonas savo rankomis pastatė šeimos namą. Šeima gausėjo: gimė ir užaugo šeši vaikai – Hildegard, Erna, Erika, Gerhardas, Johan ir Rūta.
Tradicijos
Šeimos gyvenimas atspindėjo Mažosios Lietuvos tapatybę, čia lietuviška kalba ir tradicijos pynėsi su vokišku kultūriniu palikimu. Rūta prisimena, kad kasdienėje kalboje buvo daug vokiškų žodžių. Vietiniai lietuvininkai dėdę vadindavo „onkel“, o tetą – „tantė“. Tokia kalbinė įvairovė buvo neatsiejama vietos žmonių gyvenimo dalis.
Tačiau Jono ir Emos šeimų, kuriose jie užaugo, kalbinės tradicijos skyrėsi. Jonas augo lietuviškai kalbančioje šeimoje, todėl vokiškai mokėjo gana silpnai. Tuo tarpu Ema „vokiečiuodavo“, nes jos šeima kalbėjo vokiškai. Skirtumas atsispindėjo net kasdienybėje – Rūta pasakoja, kaip vaikystėje pra- šydavo mamos padėti mokykloje išversti sakinius į vokiečių kalbą, tačiau vertimai kartais sukeldavo sunkumų, nes mamos kalba buvo specifinė, būdinga vietos lietuvininkams.
Rūtos tėvai Jonas ir Ema Karveliai buvo pamaldūs liuteronai, lankę Smalininkuose buvusią didelę ir gražią bažnyčią. Šiandien apie šią bažnyčią liudija tik nuotraukos ir prisiminimai, išsaugoti šeimos albume. Rūtos vaikystėje Kūčios buvo švenčiamos kitaip nei katalikiškose šeimose. Šeima puošdavo eglutę, kepdavo pyragus, tačiau apie tradicinius 12 patiekalų Rūta sužinojo tik studijų metais. Vėliau, susituokusi su kataliku, Rūta ir jos šeima laikėsi abiem pusėm priimtinų tradicijų. „Prisitaikome“, – sako ji, pasakodama, kaip per lapkričio pirmąją jie lanko mirusiųjų kapus, nors liuteroniškoje tradicijoje ši šventė minima paskutinį lapkričio sekmadienį.

Visą straipsnį skaitykite „Šviesa” Nr. 6 arba prenumeruokite el. versiją https://www.leidinys.lt/jurbarkosviesa
bet kažkas klystame. Mano žiniomis, liuteronų bažnyčios tradicijoje, mirusiųjų pagerbimo diena-Amžinybės sekmadienis- paskutinis liturginių metų sekmadienis, minimas paskutinį sekmadienį prieš adventą. Jis ne visada sutampa su paskutiniu lapkričio mėn. sekmadieniu.
Graži tradicija Kapinių šventės švenčiamos vasarą, kiekvienose kapinėse.