Namai, vaikai, darbas – moterų kasdienybė. Prioritetus kiekviena susidėlioja savaip, bet vis tiek – visų panaši. Tik jokiu būdu ne pilka, kai leidi joje skleistis svajonėms ir po buities luobu nepalaidoji kūrybinio prado. Kūrybingų moterų yra kiekviename kaime ir miestelyje. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras ėmėsi gražios misijos supažindinti su vietos kūrėjais ir jų darbais. Meno galerijoje jau surengta keletas parodų, savo tapybos darbus čia eksponavo ir buvusi lietuvių kalbos ir dailės mokytoja Stanislava Visockienė. Išdrįsusi bendruomenei parodyti savo kūrybą, atskleidė netikėtą savo kasdienybės pusę, o pažįstamoje aplinkoje padėjo pamatyti ryškiausias spalvas.
Stanislava Visockienė nuo 1967 m. Smalininkų vaikus mokė lietuvių kalbos ir piešimo. Ir pati visą gyvenimą piešė ir tebepiešia, bet tik perkopusi 80-metį išdrįso savo piešinius parodyti kitiems.
„Kai žmogus gimsta, kažkas jam būna duota. Aš visą gyvenimą peckiojau“, – sako moteris, tarsi ir nuvertindama savo piešinius, bet iš tiesų piešimas – maloniausias jos pomėgis, o kelios dešimtys pieštuku, akvarele, akriliniais ir aliejiniais dažais nutapytų paveikslų liudija talentą, kuris greičiausiai tik dėl nepalankių aplinkybių nebuvo vainikuotas dailininkės diplomu.
Baigdama gimnaziją Stanislava svajojo tapti tekstilininke ir piešti audinių raštus, bet kai nuvežė dokumentus į Kauno dailės institutą, sužinojo, kad jis iškeliamas į Vilnių. „Esu pokario vaikas: namai sudeginti, tėvelio kišenėje – nė rublio, o Vilnius – labai toli. Tėvelis pasakė: į Kauną važinėja kolchozo mašinos, o kas tau ką į Vilnių atveš?“ – prisimena Stanislava tokią, rodos, banalią priežastį, užkirtusią jai kelią siekti svajonės. Tada ji nuėjo mokytojauti ir pasisiūlė dėstyti piešimą. Važiuodavo į kursus, pati mokėsi naujų dalykų ir mokė vaikus – įdomu jiems būdavo, o pati mokytoja irgi visada atrasdavo laiko piešti.
Pirmąkart surengtoje parodoje S. Visockienė eksponavo 45 paveikslus – ir seniai pieštus, ir naujus, nes, pasak moters, kai sūnus prieš trejetą metų padovanojo aliejinius dažus, prasidėjo naujas kūrybos etapas.
S. Visockienės kūryboje daug peizažų. „Čia prie Nemuno patupėjau – eskiziuką pasidariau, čia vaizdas pro virtuvės langą, – pasakoja autorė. – Čia mano tėviškėlė Klišių kaime, ant Imsrės kranto: tuos pastatus sudegino vokiečiai, bet aš viską atsimenu – kaip vaikai bėgiojom, kaip prie šito lieptelio su mylimu stovėjau.”
Tapo Stanislava iš natūros, iš atminties atkuria matytus ir gerai pažįstamus vaizdus, o kartais pasitelkia lakią savo, lituanistės, vaizduotę. Tik du jos paveikslai – kopijos, nutapytos pagal nuotraukas sename kalendoriuje.
Nepaprastai graži Stanislavos paveiksluose Smalininkų ąžuolų alėja, vandens matavimo stotis, Viešvilės ežerėlis, iš toli pro medžius šviečiantys Jurbarko bažnyčios bokštai, vaizdas nuo Palėkių kalno, rudeninio dangaus spalvos. Paveikslą, kuriame viskas skrieja nešamas galingo vėjo, tapė stovėdama prie lango, kai lauke siautė vėtra. Stanislava mėgsta rudenį, nes jo spalvos gražiausios – liūdnos, bet gražios.
„Tapau greitai – vieną vakarą pradedu, kitą jau baigiu. Nežinau, kas tai yra, bet pradėjusi naują paveikslą turiu greitai su juo susidoroti. Piešdama jaučiu didžiulį malonumą, nes koks gi dabar tas mūsų gyvenimas…“, – sako moteris.
Šiemet S. Visockienė dalyvavo konkurse Lidijos Meškaitytės premijai laimėti. Nutapė penkis naujus paveikslus, tarp kurių „Kančia“, „Romantiška naktis“ – modernūs, skatinantys žiūrovą pamąstyti, o ne vien tik pamatyti, kas nupiešta.
Stanislavai mieliausias anūkėlio Aivariuko portretas, kuriame vaiko akelės – kaip gyvos. Yra nutapiusi ir savo vaikų Audronės ir Sauliaus portretus.
Dabar vaikams ir anūkams Stanislava rašo eilėraščių ir atsiminimų knygą – plunksną mirkydama į tušą, dailyraščiu, kurio vaikystėje išmoko ir mokytojų už dailų raštą buvo labai giriama.
„Tik kada aš suspėsiu – man maža laiko“, – nuogąstauja moteris, nes norų ir sumanymų ji turi daug. O dar daržas ir sodas, dar gėlių prie daugiabučio pasodinti – tvarkingai ir gražiai gyventi ji tėvelio išmokyta, todėl ir kaimynus pabara, nors žino, kad šiems – nelabai, bet, anot Stanislavos, kuris gi mokytojas nemoralizuoja…
O pati vis tekina ir tekina, nes, kaip parašė viename savo eilėraščių: „Mano dienos – Dievulio palaima, jos žino kiekvienos valandos kainą. Vis skuba ir skuba, neleidžia ilsėtis, matuoja ir sveria – turiu dar suspėti.“
Danutė Karopčikienė