Viešnagė pas Audronę Bakšienę tik patvirtino, kad savo dienas spalviname patys – kaip norime. Kasdieniai darbai, daiktai, žodžiai ir žmonės, net prisiminimai vieniems – pilki, o Audronės – sodriomis spalvomis nutaškyti ir į gyvenimo pilnatvės paveikslą sudėlioti.
Kelias
Abipus žvyrkelio, vedančio į Baužaičių kaimą, keroja seni medžiai. Gražus kelias! Toks pat gražus ir į Bakšių sodybą, tik medžiai jaunesni. Šeima 2005-aisiais nusipirko tą ūkį ir medžius pasodino. „Tai esate ūkininkai?“ – pažindinuosi su Audrone, nes iki šiol buvom pažįstamos tik „Facebook“e. „Mano vyras ūkininkas, o aš – ūkininko žmona! Dar keturių vaikų mama ir pustrečio anūko močiutė, trečiasis pakeliui“, – paaiškina moteris.
Gyventi ūkyje ji neplanavo: baigusi mokyklą išvažiavo į Šiaulius. Vėliau gyvenimo kelias parvedė į gimtąsias vietas. Vyresnieji Audronės vaikai jau sukūrę savo šeimas, dabar kartu su vyru Arūnu augina mažąsias – Audrūnę ir Arūnę.
Diena
„Karvė, ožys, avių kokia keturiasdešimt, penki veršiai, dvi kiaulės, vištos, triušiai, šunys, katės, – vardija Audronė savo ūkį. – Dar danieliai, bet ne mano – vyras su draugais sumanė tokį verslą. Brangus malonumas, bet gražu.“
Karvę belaiko tik vieną, nes pardavus 20 litrų pieno tenusipirksi tik puodelį kavos. Užtat ant stalo moteris deda baltą naminį sūrį ir dubenėlį apsiašarojusio sviesto. „Sviestą seniau mušdavo braukšteliu, mama jį vadindavo kalatauka, bet aš neturiu – sudūlėjo, subiro ir išmečiau. Aš darau gudriau – su mikseriu!“ – sako modernių laikų ūkininko žmona.
O apie savo dieną taip pasakoja: „Kada keltis, nustatyta nėra. Kaip toj dainoj: kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju. Ne, vyras karvės nemelžia. Bet karvė pletkų neišneš, ar aš ją penktą, ar aštuntą pamelšiu. Mano karvės išmokytos palaukti. Kai vaikai į mokyklą, vyras į darbą eina, keliuosi ir penktą, ir pusę šešių, o jei pamigau – niekas dėl to nenugriuvo. Man į darbą nereikia skubėti – visus išleidžiu ir galiu toliau sau darbuotis. Bet kitą kartą pagalvoju – o kodėl aš turiu šiandien ravėti, jei noriu pailsėti, knygą paskaityti, prie kompo pasėdėti.“
Knygos
Prie kompiuterio neužsisėdi, bet knygos Audronei – būtinai. Paskaityti knygą ji gali sau leisti ir vidury dienos, ir vidury nakties.
„Vaikystėje buvau pervariusi visas knygas, nors ir daržus ravėti mama liepdavo. Kartą uždavė, bet – knygos, dar draugai… Galvoju: suspėsiu. Parsliūkinu, o mama, parėjusi iš darbo fermoje, daržą ravėja. Pritūpiau iš kito galo, o mama atėjo, mane pakėlė, sako: eik, vaikeli, namo, blynų iškepiau, juk tu pavargai. Geriau būtų davusi į kuprą! Po šiai dienai prisimenu.“
O ji savo mergaitėms ar duoda darbo? „Triušius šerti – dukrų darbas. Einam ir daržus paravėti, nors joms greitai pasidaro karšta, bloga. Bet kokie čia dabar darbai, anksčiau reikdavo skalbti, vandens prinešti – dabar tokių nebėra“, – sako Audronė.
Moteris džiaugiasi atradusi, kaip pati sako, padėvėtų knygų svetainę sena.lt – jai patinka gerą knygą turėti, kad bet kada galėtų atsiversti ir vėl paskaityti. Parsisiunčia ir vyrui reikalingų, ir dukroms – kad paskaitytų, ką mama vaikystėje skaitė.
Savo bibliotekoje saugo ir seną knygelę apie Kauno dramos teatro aktorių šviesios atminties Antaną Barčą. „Jis buvo mamos pusbrolis. Atvažiuodavo, Eržvilke vaidino ar ne „Šventežerį“? O po spektaklio buvo vaišės pas mano tėvelius.“
Tėveliai
Audronės mama Izabelė Parnarauskaitė kilusi iš Plėkių kaimo Vadžgirio parapijoje. Tėvas Vincas Juškys – iš Balnių.
Tėvas dešimt metų kalėjo Igarkoje. „Anksčiau tai buvo tabu, mes nežinojom apie tą tremtį. Jis – devyniolikos metų – buvo politinis kalinys. Ir senelio sesers šeimą, tėvo pusbrolį lageriuose nukankino. Tik kai prasidėjo Lietuva, tėvas važiavo į Vilnių, parsivežė reabilitacijos popierius“, – pasakoja moteris.
Plati Audronės giminė. Dar būdama vaikas, vardus, pavardes visų žinojo, gimimo metus, gimtadienius. Jai buvo įdomu, tik iki galo ne viską išsiaiškino, o dabar nebėra ko paklausti.
„Mamos senelis du kartus važiavo į Ameriką užsidirbt pinigų, nusipirko 40 ha žemės – krūmynų ir pats su šešetu arklių ją pavertė dirbama. Tėvo senelis irgi važiavo, irgi žemei. Ir jo sesuo buvo Amerikoje. Prieš gal trejus metus mane susirado senelio sesers proanūkis iš Amerikos, o praėjusią vasarą atvažiavo 25-erių metų jaunuolis! Turėjo seną nuotrauką, žinojo, kad čia yra giminės, ir susirado. Vadinasi, ir jam buvo svarbu, įdomu”, – pasakoja Audronė. Tai paskatino ją sukurti giminės geneologinį medį, kuriuo pradžiugino tolimąjį giminaitį. O jos sukurta „Facebook“ paskyra „Balniai pirmieji“ džiugina ir domina ne tik giminę.
Balniai
„Kai važiuoju į Jurbarką, visada atsisuku į Balnius, mano akys savaime žiūri tenai – dar ta sodyba, kur gimiau, nenugriuvusi“, – sako A. Bakšienė.
Balniškė sugalvojo gimtąjį kaimą pagarsinti internete – tai nieko nekainuoja, o prieinama daugeliui žmonių. Skirtingai negu Julijono Balšaičio seniai išleista knygelė. Audronė turi tą knygelę, o į „Facebook“ grupę kviečia ne tik balniškius ir jų palikuonis, bet ir kaimynus iš Vilniškių, Jerubiškių, Balnių antrųjų, Telviakų, Buitkiškių.
Ir žmonės siunčia prisiminimus, nuotraukas, kuriose įamžinti senieji kaimo gyventojai. Ne visus Audronė bepažįsta, bet bando išsiaiškinti.
Žodžiai
Braukštelis, undaroks, makniaukė, taračkiniai abrūsai, šlebikė, kamašiukai – seni žodžiai Audronei gražūs. Išplaukiančius iš atminties moteris juos užsirašo.
Žodžius ji gerbia, brangina, jos pačios žodžiai neretai sugula į eilėraščius.
„Nė neklauskit, kada aš kuriu! Kam pasakau, labai juokiasi. Melžiu karvę, užėjo mintis, kurią man reikia greitai užrašyti: viedrą pastačiau, parbėgau ir parašiau“, – pasakoja ji. Tušinuką turi pasidėjusi ir tvarte, ir popieriaus.
Kūrybinga Juškių giminė – tėvelis grojo akordeonu, brolis Vincas – irgi groja, kuria eilėraščius ir dainas. Didžiuojasi Audronė ir savo mažosiomis: Arūnė – raštingiausia ketvirtokė, Audrūnė rašo įdomias pasakaites.
Šventės
Bakšių sodyboje Eržvilko kultūros centras rengia Jurginių šventę. „Jau gal kokie penkti metai, net nebežinau… Pirmais metais karvę vedėm, paskui ožį, aviną, vėl ožį, ožką. Ožiui skrybėlę uždėjom!“ – skaičiuoja Audronė.
Tą šventę atlaiko viena, nes vyras būna darbe, o jei ne darbe, susiranda reikalų miške. „Todėl ir juokiuosi, kad kiekvienais metais – vis naujas gaspadorius: prisivadinu brolį, muzikantą Kubilių ar kurį kitą, – linksmai pasakoja moteris ir patikina, kad vyras neprieštarauja. – Nei jis mato, nei ką – kai grįžta, viskas būna jau tvarkoj, arba į pabaigą.“
Į Jurgines ateina ir atvažiuoja vaikų ir suaugusiųjų. Groja, šoka, dainuoja – Audronė svečiams užleidžia visą sodybą. Yra ir apšnekančių, bet Audronė turi savo nuomonę: „Nusipjaukim žolę ir bijokim pereit, arba nusipirkim kėdę ir bijokim atsisėst. Ar gaila tos pievos, ar kad vaikai sūpynėse pasisups, ar kad danieliais pasidžiaugs?!“
Audronės vaikystėje Jurginių nebūdavo, Kūčias švęsdavo paslapčiom. Bet susieiti, bendrai pasilinksminti žmonės norėjo ir mokėjo. „Facebook‘e Audronė yra aprašiusi, kaip sutikdavo Naujuosius metus, o karnavalą ruošdavo nuo rugsėjo vidurio.
Šaltinis
Dabar ir vaikus, ir suaugusiuosius vis sunkiau kuo nors sudominti, daugeliui užtenka savo kiemo, kompiuterio, televizoriaus. Audronė prisimena, kad televizorių tėvai nusipirko, kai jai buvo jau dvylika metų – paruošė vietą kampe ir tik tėvelis sukiojo kanalus. Dabar visko yra, trūksta tik bendravimo. Viską gali pamatyti per televizorių, todėl į spektaklį kultūros centre kartais beateina tik penki žmonės.
„Bet nepaisant to, vaikams esu aprodžiusi ir Tauršilio pušį, ir savo tėviškę, Vidaują, ir šaltinį, iš kurio gėrėme…“ – sako Audronė. Parodė, nes tiki, kad to šaltinio vanduo gaivins ir vaikus, nors jie geria jau iš kitų šaltinių.
Danutė Karopčikienė
