Vasario 14-ąją budistiniuose kraštuose prasidėjo naujieji Baltojo Metalinio Tigro vyresniojo brolio metai. Šie vieniši medžiotojai Lietuvoje negyvena, bet tigras yra katinų šeimos žinduolis, todėl astrologai sako, kad šiemet seksis tiems, kurie per naujuosius glostė katę. Išdidus ir įnoringas naminis gyvūnas puošia ne vienos išsilavinusios, daug pasiekusios, nepriklausomos moters namus. Šįkart – pašnekesys su jomis apie tai, kokie yra tie jaunesnieji tigro broliai ir sesės ir už ką juos mylime taip smarkiai, kad esame pasiryžusios nekreipti dėmesio net į aikštingą jų charakterį.
Medžiotojas Rincius
Jurbarko kultūros centro režisierė Birutė Šneiderienė vakarais pas draugus neužsuka – moteris iš darbo skuba namo, kur jos laukia išsiilgęs Rincius. Vos durų spynoje sutraška raktas, katinas garsiu miaukimu pasveikina savo šeimininkę.
Visus aštuonerius savo gyvenimo metus praleidęs trečiame daugiabučio aukšte katinas labiau už viską bijo natūralios aplinkos – siaubą jam kelia ne tik Birutės gimtojo kaimo, į kurį paviešėti nuvyksta ir Rincius, katės bei kiti kiemo gyvūnai, bet ir žolė, vėjas, lietus. Po tokių paviešėjimų veterinarijos gydytojams dažnai tenka gydyti Rinciaus susigautus ausų uždegimus, sudraskytą kailiuką bei kitokias ligas ir traumas.
Užtat namuose Rincius – pats tikriausias šeimininkas. Vaikšto išdidus, garsiai kniaukia ir reikalauja dėmesio, jei šeimos nariai jį bent trumpam pamiršta, ir oriai nutipena tolyn, kai žmonėms staiga užeina meilumo priepuoliai. „Rincius nė vienam nėra užšokęs ant kelių pamurkti. Jis myli visus: ir mane, ir vyrą, ir mūsų vaikus, bet tik iš tolo, tik per metrą, tik tuomet, kai pats nori”, – juokėsi katino šeimininkė.
Birutė įsitikinusi, kad katinas – ne šiaip įnamis, o labai svarbus, gal net pagrindinis šeimos narys. „Rincius yra mūsų gyvenimo centras. Visi pokalbiai prasideda nuo jo ir visi konfliktai baigiasi, kai pradedame kalbėti apie katiną. Rincius suvienijo mūsų šeimą, tapo bendravimo objektu”, – neslepia moteris.
Kol Birutė darbe, Rincius sėdi ant palangės ir stebi, kas vyksta kieme. Vasarą jo kambariu tampa balkonas – tada atsiskleidžia ir katino genuose užprogramuoti plėšrūno instinktai. Kadangi balkone kasmet lizdelį susisuka kregždutės, Rincius tampa jų „apsaugininku”. Suaugusių kregždžių jis nepergudrauja, o štai jaunikliai paukšteliai ne kartą yra patekę į katino nagus. Tik bėda – Rincius yra įpratęs valgyti iš lėkštutės, dėl to grobį jis neša į virtuvę ir deda ten, kur ir privalo būti padėtas maistas.
„Kol katinas susiruošia ėsti savo kepsnį, paukštukas dažniausiai pradeda plazdėti ir pakyla, o mes sulekiame jo gelbėti”, – juokiasi Birutė.
Rinciaus šeimininkė tvirtina, kad medžioklės instinktą išsaugojusiam katinui taip nė karto ir nepavyko paragauti kregždienos. Bet šį praradimą Birutė jam kompensuoja mėsyte. Ir ne bet kokia, o pačia skaniausia, iš kaimo parvežta kiauliena. Mat skaniai paėsti labiau už viską mėgstančio Rinciaus bet kuo nesugundysi. Dėl to gyvūnėlio kailiukas žvilga, o namiškius jis džiugina žaidimais ir gera nuotaika.
Kokia nauda iš tokio įnoringo ir lepaus gyvūno? „O, Rincius mūsų namuose turi labai svarbias pareigas – jis yra mūsų žadintuvas. Nėra būdo nutildyti katiną, jei jis alkanas ar nori išeiti į balkoną”, – juokiasi Birutė. Iš pradžių katinas tik krepšteli letenėle jai nosį, paskui užriaumoja, o jei šeimininkė dar ir tuomet jo negirdi, numeta nuo spintelės viską, ką randa, ir pradeda nagais draskyti balkono duris. Kur dingsi, pasak Birutės, – turi keltis ir pradėti dienos darbus…
Karalius Džiugas
Jurbarko rajono apylinkės teismo administracijos sekretorės Angelinos Liaudanskienės namuose jau antri metai gyvena Meino meškėnas Džiugas.
„Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad gyvendama bute turėsiu katiną – dar prieš keletą metų man tai būtų sukėlę siaubą. Bet ko nepadarai dėl savo vyro ir vaikų”, – juokiasi Angelina. Išpildyti šeimos užgaidą ji sutiko tik tuomet, kai pamatė, kokie švelnūs ir minkšti būna suaugę Meino meškėnai.
Tai ypatingi naminiai katinai, dažnai dar vadinami švelniais milžinais. Jie ypač lojalūs savo šeimininkams ir draugiški kitiems augintiniams – šeimininkų vaikams, kitiems katinams ir šunims. Sakoma, kad Meino meškėnų katinai mėgsta apsimesti kvaileliais, tačiau jie yra labai atsargūs šalia nepažįstamų žmonių ir išmintingi, kai kyla pavojus.
Nors Džiugas dar jaunas ir sveria vos 9 kg, jo veislės ypatybės puikiausiai pastebimos. Ypač – polinkis maudytis. Radęs bent lašelį vandens, Džiugas džiaugsmingai šoka į jį ir laukia, kol jį išpraus. „Dažniausiai tą daro mūsų penkiolikmetė duktė Agnė, nes ji yra tikroji Džiugo šeimininkė”, – juokėsi Angelina.
Kol kas didžiausias Džiugo nuotykis – skrydis iš devinto aukšto pro Agnės kambario langą. „Veterinarijos gydytojai negalėjo pasakyti, ar stiprų viso kūno sumušimą patyręs katinas išgyvens, dėl to keletą dienų mūsų namuose buvo tikrų tikriausias gedulas”, – prisiminė Angelina.
Bet Džiugas gajus kaip ir jo protėviai, tik nuo patirto streso dar ilgai jam teko gydyti plinkantį kailį. Dabar Agnė ir Angelina jį saugo kaip savo akį, o ir pats katinas tapo kur kas atsargesnis – ilgai uosto ir apžiūrinėja kiekvieną naują daiktą ir kiekvieną į namus įžengusį svečią. Užsibūna anaiptol ne prie visų, bet jei naujokas patinka – susirango ant sofos atlošo ir nuleidžia uodegą svečiui per petį, tarytum norėdamas paerzinti.
Visą Angelinos šeimą labiausiai džiugina katino įprotis „kalbėti” – vaikščiodamas po kambarius Džiugas kniaukia, ieškodamas ne tik maisto, bet ir dėmesio, o nesulaukęs – taip užriaumoja, kad gali pamanyti, jog namuose atsirado tigras. Riaumojantį Džiugą dažniausiai užvaldo noras siusti – tuomet jis skraido nuo vieno baldo ant kito ir dairosi į dar aukštesnes vietas.
„Sutramdyti mūsų katino niekas neįstengia, nes jis nežino, ką reiškia žodis „negalima”, – juokiasi Agnė, kol mama nepamato, kaip nuo katino nagų kenčia kilimai ir odiniai baldai. Tačiau Angelina net nebando katino neįsileisti į saloną. Jei taip atsitiktų, Džiugas nepaprastai įsižeistų, o greičiausiai – nuspaustų rankeną ir pats atsidarytų duris.
Džiugas šioje šeimoje – lyg mažas vaikas, nors pasodinti jį ant kelių ir pamyluoti leidžiasi tik Agnei. Visiems kitiems jis leidžia tik save lepinti – mielu noru vaišinasi siūlomais saldainiais ir bandelėmis, nes saldumynus mėgsta ne mažiau už mėsą. „Jei nori, kad užaugčiau dar didesnis, turi mane gerai šerti”, – murkteli dėkingas šių namų karalius Džiugas.
Nepamiršo, kad yra dievybės
Jurbarko rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiosios veterinarijos gydytojos-inspektorės Jolantos Šimkūnienės namuose gyvena trys katės ir trys katinai. „Labiausiai esu dėkinga kaimynams, kad jie pakenčia tokį būrį kačių”, – sakė moteris, išgelbėjusi nuo mirties ne vieną švelnų kniaukiantį padarėlį.
Visų Jolantos kačių kelias į jos namus labai panašus. Du kaimynų katės atsivesti kačiukai liko gyventi moters garaže, susivėlusią, apleistą mažą persų katytę duktė parsinešė iš draugės, dar du katinukus Jolanta su vaikais rado pakrūmėje, grįždama iš pajūrio. „Kaip galėjau jų neimti? Vaikai iš karto man būtų priminę, kad esu veterinarijos gydytoja, turiu mylėti gyvūnus”, – teisinosi Jolanta, labai mylinti visus savo katinus ir dažniau nei kiti galinti lepinti juos žalia mėsa.
Bet myli kates ne tik Jolanta – mylimas katytes turi ir abu jos sūnūs. Jaunesnysis Marius apsikabinęs meiliai glosto Princesę, dėl įpročio maudytis ir storumo dažniausiai vadinamą Tekšt Tekšt. Išgirdusi Algirdo balsą meiliai kniaukteli Rainytė – tikra lietuviška katė, vienintelė nepraradusi savo instinkto medžioti. Net svečiams savo meilumą demonstruoja Kniauklytė – vos pajutusi žmogaus delną ant savo kailio, ji ima garsiai murkti.
Kai katės glaustosi prie šeimininkų, ieško kambaryje pačios šilčiausios vietelės, katinai gyvena lauke ir namo pareina tik tuomet, kai pajaučia, jog iš darbo jau grįžo Jolanta. „Neatimu iš jų džiaugsmo gyventi natūralų gyvenimą”, – sako veterinarijos gydytoja J. Šimkūnienė, vaistais slopinanti tik moteriškos giminės augintinių dauginimosi instinktus.
Visi trys Šimkūnai tikina, kad jei sugrįžę namo neranda nė vienos katės, iškart pajaučia, kad kažko trūksta. Nesvarbu, kad katės dažnai labai apsunkina šeimos gyvenimą, nes jos drasko fotelius, laipioja per langus, šokinėja ant stalų. „Savo katytei atleidžiu viską”, – nuoširdžiai tikino Marius, kurio numylėtinė Princesė namus mėgsta apžiūrėti tuomet, kai viskas nurimsta, o pasiilgusi berniuko, ateina jam pasimeilinti net naktį.
Jolanta į kates nežiūri kaip į savo nuosavybę. „Sakoma, kad katės myli žmones ne už maistą, o už šilumą. Jos yra visiškai kitokios nei šunys, kurie visada pasiruošę tarnauti savo šeimininkui. Katės leidžia save mylėti ir kenčia žmogų tik tol, kol joms neatsibosta. Prieš tūkstančius metų katės būdavo garbinamos kaip dievybės. Patikėkite, šito jos taip ir nepamiršo”, – sakė išdidžiais ir nepriklausomais nuo žmogaus naminiais gyvūnais besižavinti veterinarijos gydytoja J. Šimkūnienė.
Daiva BARTKIENĖ
kad vaistais slopinant rują, labai kenkiama kačių sveikatai… gal geriau sterilizacija?