Jurbarko krašto muziejus nestokoja dėmesio saviems kūrėjams. Spalį buvo eksponuojami grafikės Rimos Mačiulytės kūriniai, dar ir dabar Parodų ir koncertų salėje galima apžiūrėti Vaidoto Bakučio tapybos darbus. Abu menininkai gyvena Klausučiuose. Bet gyvenamoji vieta nėra lemiamas veiksnys kūrybai, nes ji gimsta iš minčių, vidinių paskatų, noro išsakyti tai, kas neduoda ramybės.
Kūryba – tarsi namai
Mano gyvenimas darosi panašus į nušlifuotą pajūrio akmenėlį – šis grafikės Rimos Mačiulytės palyginimas paneigia nuostatą, kad kūrėjui būtini aštrūs kampai ir potyriai, o jo gyvenimas negali turėti jokių apibrėžtų, o juolab nugludintų formų.
Bet kūryba ateina iš kažkur, ko neįmanoma nei aprašyti, nei pavaizduoti.
Profesionali grafikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė R. Mačiulytė daug metų dirba ir dailės mokytoja. Kai po naujausios parodos, kuri šių metų liepą buvo atidaryta Kauno menininkų namuose, Klausučių mokiniai paklausė, kodėl ji menininkė, mokytoja pasvarstė, kad gal ir gerai būtų būti kuo nors kitu, nes menas – sunkus kelias, o menininkui reikia laisvės.
Naujausią 24 netiražuojamų grafikos darbų ciklą R. Mačiulytė pavadino „Menas – mano pančiai“. „Mes įsivaizduojame, kad grandinės ir pančiai – tai siaubas. Bet gal ir gerai, kad tavęs nepaleidžia, kad negali pabėgti, kad menas, tarsi koks voratinklis, yra tavo namai“, – sako grafikė.
Kelią į meno namus R. Mačiulytė pradėjo iš savo vaikystės namų, iš Goniūnų kaimo, anuomet didesnio, o dabar mažyčio – vos trys trobos, sodų apsuptos. „Vaikas ganiau karvę. Augau sovietmečiu, baisiausiais laikais. Beveik visi kaimynai išsikėlė į Klausučius, ir tėvus krapštė iš tų sodų. Viršum jų skraidė „kukurūzninkai“ – purškė obelis, o mes, vaikai, stovėdavom galvas užvertę ir mums ant veidų krisdavo chemikalai. Lakstydami rasdavom negyvų ežiukų… Bet mes tada nesupratom, kodėl. Vaikystėje buvo gerai. Tik daug vėliau matydavau, kaip viskas čia neįdomu“, – sako menininkė.
Matydavo jau tik trumpam sugrįždama į tėviškę, nes baigusią šešias klases mama (pati turėjusi svajonę tapti dailininke, bet tapusi mokytoja) ją išvežė į Kauno J. Naujalio meno mokyklą. Paskui – studijos Vilniaus dailės institute. Pasak Rimos, į meno pasaulį jai buvo uždegta žalia šviesa. „Šešerius studijų metus jautėmės kaip palaiminti, kaip paženklinti. Įsivaizdavom, kad kažin ką padarysim, o apie laisvę buvom užsisvajoję… – prisimena kūrėja. – O gavus diplomą teko sugrįžti į realybę. Dirbti. Kai kuriems gamyklose, nes iš kūrybos ir tada, ir dabar išgyventi beviltiška.”
Diplominiam darbui pasirinkusi iliustruoti J. Krikščiūno-Jovaro poeziją, R. Mačiulytė ir po studijų bendradarbiavo su „Vagos“, „Švyturio“, „Vyturio“ leidyklomis. Apipavidalino G. Petkevičaitės-Bitės „Žvaigždžių takais“, iliustravo „Gamtos pasakas“, „Afrikos tautų pasakas“, Dž. Rodario, R. Kiplingo kūrinius, A. Churgino „Pamiršti negaliu“. Jos iliustruotas „Elementorius“ 1986 m. Gražiausios knygos konkurse apdovanotas I laipsnio diplomu.
Iliustracijos tebeklajoja po knygas, o grafikė sugrįžo į savo tėviškę. Tiksliau, ją čia sugrąžino vyras, žymus fotomenininkas Alfonsas Budvytis. „Nenorėjau, nenorėjau, žinojau, kas čia yra“, – prisipažįsta menininkė. Abu čia rado daug erdvės ir laisvės: atgaivino senus tėvų namus, augino sūnų, kūrė, rengė parodas, kai kurias – bendras. Bet prieš dešimtį metų A. Budvytis mirė ir gimtuosiuose Goniūnuose ji liko su sūnumi.
„Gamta čia graži, bet platesnių erdvių turiu ieškoti kitur. Žmonių čia mažai, ir mažai kas ateina, nes trys kilometrai duobėtu keliu – labai toli“, – apie savo buitį ir būtį pasakoja R. Mačiulytė. Menininkė neslepia apmaudo tais, kam atrodo, kad kelias į mažytį kaimą būtinai turi būti prastas.
„Menininko gyvenimas neapibrėžtas – dirbti, dirbti ir dirbti. Paskui taip lengva širdžiai. Kūryba yra tai, kas ateina iš tavęs. Kai vidumi pamatai, ką turi padaryti, esi laimingas, ir kažkas tau padeda. Kūrybos būseną reikia užsiauginti, – taip kūrybą apibūdina profesionali grafikė. – Menas ir kūrėjui, ir žiūrovui yra magija.“
Profesionalumas įpareigoja, bet, anot menininkės, svarbiausia kūrėjui dirbti tai, ką nori, neriboti kūrybinio proceso taisyklėmis, nesprausti meno į rėmus. Ir mokydama dailės bei rašydama pažymius grafikė atsižvelgia, kiek meilės, kiek pastangų į savo kūrybą įdeda vaikas. „Vaikai – labai kūrybingi, vadinasi, dar Lietuva nežuvusi, – džiaugiasi grafikė R. Mačiulytė. – Dabar labai daug kuriančių, o ką jie kuria – įvertins laikas.“
Prie molberto laikas sustoja
Vaidotas Bakutis, kurio tapybos darbai šiuo metu eksponuojami Jurbarko parodų ir koncertų salėje, – savamokslis pačia tikrąja to žodžio prasme, nes tapyti išmoko pats.
Kodėl tapyti? Nes nekenčia nieko neveikti, nes iš patirties žino, kad įprotis dykinėti yra baisi nelaimė, nes kai turi užsiėmimą, mažiau eini klystkeliais – štai kiek paaiškinimų, ir dar ne visi. „Paveikslai man yra atsipalaidavimas nuo nemėgstamų darbų“, – sako Vaidotas. Jo specialybė toli nuo meno – Klaipėdos politechnikume įgijo metalo apdirbimo specialybę, bet 20 metų dirbo ne su metalu, o su akmeniu. „Su akmeniu dirbti patiko – yra kūrybos“, – pripažįsta tapytojas.
Jo tvirtu įsitikinimu, tapyti gali visi, jei tik nori – kiekvienam tai yra duota. Ir išmokti visko galima: jei ne per metus, tai per dvidešimt, jei tik nori.
„Dabar internetas pilnas visko, tik reikia atsirinkti, nes tik koks dešimt procentų jo turinio vertingas“, – sako Vaidotas apie savo tapybos mokytoją internetą. Jo pagalba išstudijavo visas tapybos technikas, domisi meno pasauliu, bendrauja su menininkais. „Su lietuviais – nelabai, nes čia profesionalai nemėgsta neprofesionalų. O pavyzdžiui, Amerikoje profesionalas yra tas, kas gyvena iš savo kūrybos“, – sako Vaidotas ir neslepia, kad ir pačiam būtų malonu pragyventi iš to darbo, kurį mėgsta.
Meno pasaulio pulsą V. Bakutis seka ne tik internete – jis sėda į automobilį ir dumia į Paryžių, kad kelias dienas vienas paklaidžiotų po Luvrą. Arba važiuoja į Budapeštą, kad pamatytų savo mėgstamiausio dailininko kūrinių parodą. „Ištvan Sandorfi – vengrų dailininkas, pabėgęs į Prancūziją, ir tik po mirties tėvynėje jį pripažino. Vienintelis, kuris man patinka. Jo kūryba labai nevienoda nuo jaunystės iki mirties.“ Vaidotas sako girdėjęs, kad ir jo paveikslai panašūs į Ištvano. Nieko keista, nes kuo žmogus žavisi, tas daro jam įtaką.
Kūrybiškumo ištakų savo tėvų ar senelių gyvenimuose Vaidotas sako nerandąs, nors: „Tėvas buvo buhalteris, bet ir dūdorius, eidavo ir į vestuves, ir į laidotuves.“ Tačiau savo šeimoje „prie meno“ ne tik jis vienas: žmona Regina – choreografė, vienuoliktokė dukra Vaida mėgsta šokti, o sūnus Deividas domėjosi muzika, studijavo dailę, dabar gyvena Keiptaune ir pragyvena iš kūrybos, tik kuria jis kompiuteriu.
Vaidoto paveiksluose – ir natiurmortuose, ir portretuose vaizduojama ne dabartis, o 19 a., kurio realizmas kūrėjui labai imponuoja. Tuomet gyvavo portreto žanras, vyraujantis ir V. Bakučio paveiksluose.
„Portretų pagal užsakymą netapau. Jei matyčiau to žmogaus akimis – gal, o aš matau savo“, – sako tapytojas ir prisimena turintis skaudžios patirties – kai nutapė žmonos portretą, ši liepė paslėpti ir niekam nerodyti.
Nors nesireklamuoja ir nesigarsina, ir neturi dailės akademijos diplomo, V. Bakutis neretai gauna pakvietimų dalyvauti parodose. Kai kuriuos priima, kai kurių atsisako, nes už dalyvavimą mokėti nereikia, bet paveikslus turi nugabenti savo lėšomis.
Personalinę parodą „Tylos sala“ klausutiškis yra surengęs Vilniuje, galerijoje „Akmens ženklai“. 2007 m. jo darbai buvo eksponuojami grupinėje parodoje Briuselyje „The Tribute to Rotunde“.
2009 m. Budapešto „Opera Gallery“, rengusi Europos šalių meno parodą, paprašė jo paveikslo „Seno namo pasaka. Kas? Kur? Kodėl?“
Kūrėjas neslepia, kad visi paveikslai jam brangiai atsieina – tai yra ne tik darbas prie molberto, bet ir bemiegės naktys, kai mintys, rodos, sprogdina galvą. „Todėl labai pigiai parduoti savo paveikslų negaliu, geriau padovanoti.“
O dovanoms labiausiai tinka natiurmortai – kiek jų išdovanota! Jau dvejus metus Vaidotas netapo, bet ne todėl, kad nežinotų ką. „Kiek dar daug noriu nutapyti, viso gyvenimo neužtektų, – sako jis. – Bet bijau prisėsti, nes tada jau niekam kitam nebelieka laiko, o sustoti – negali.“
O ant molberto jau guli drobe aptrauktas porėmis ir dar keli, labai dideli, atremti į sieną. Belieka tik išsiplauti teptukus.
Danutė Karopčikienė
