Pavasaris dalija žiedus ir šilumą, o „Šviesos“ redakcija laikraščio skaitytojams – loterijos prizus. Loterijoje gali dalyvauti visi, užsisakiusieji laikraštį pusmečiui ar metams. Štai vėl turime 20 laimėtojų. Pirmasis laimėto prizo – elektrinės sulčiaspaudės – į redakciją atvyko Klemensas Ulinskas.
Dovanodami prizą dėkojame, kad skaitote ir prašome pokalbio. Klemensas bandė atsikalbinėti, bet taręs, kad ginčytis su moterim tai tas pats kaip su televizorium, sutiko. Juolab kad automobilį buvo apdairiai pasistatęs po klevais, kad saulė neprikaitintų, tad nereikėjo labai skubėti.
Atvyko prizo laimėtojas iš Rotulių. „Bet atvykimas mano ilgas, – sakė jis. – Pirmiausia išvykau iš Geišių kaimo į Kauną, o prieš keletą metų, kai pasimirė tėvukai, grįžau į jų sodybą Rotuliuose, nes jau nedirbu.“
Tačiau ir Klemensas, kai ir kiekvienas kaime gyvenantis, patvirtintų, kad daržas, sodas, sodyba – yra ką veikt. Klemensas šypsosi, nes tokie darbai jam mieli. „Aš gi nuo žagrės, kaip sakoma. O į miestą – išvažiavau tai išvažiavau. Ir didžiąją dalį gyvenimo – ant bruko. O dabar čia man smagu. Žmona irgi kaimietė, tik iš Dzūkijos ji, jai irgi patinka žemėj kapstytis“, – pasakoja vėl šypsodamasis, nes nebuvo blogai tas Kaunas, nes ten dzūkaitę Sigitą sutiko.
Kaune K. Ulinskas dirbo vairuotoju, jam patiko ir vairavo ilgai. „Septyniasdešimtų metų dar tris mėnesius užėmiau, ir tada jau baigiau. Bet tuos paskutinius metus jau nesinorėjo“, – sakė vyras ir pritarė, kad, matyt, valdžia ne iš lempos yra nustačiusi amžių, kai žmogus gali nebedirbti
ar mažiau dirbti.
Kad visai nedirbtum ir tik lauktum pašalpų, seniau taip nebūdavo. „Aštuoniolika metų į užsienį važinėjau su fūra ta vadinama, paskiau dar šešis metus žvyrą karjeruose vežiojau. Buvo to darbo. Ir dabar yra, tik reikia norėt dirbt, o ne laukti pašalpos, kaip kai kas laukia, – sakė rotuliškis ir prisiminė, kad ir pačiam teko sunkumų patirti. – Devyniasdešimt pirmi–antri metai buvo sudėtingi, darbai baigėsi, o man buvo keturiasdešimt keli metai. Tolimųjų reisų vairuotoju buvo sunku įsidarbint, sakė: jau tu per senas. Keturiasdešimt penkių metų! Bet kai įlindau, tada jau geras pasidariau. Ir dabar panašiai: jei šešiasdešimties iš darbo išėjai, jau kito niekur nebegausi.“
Bet dabar Klemensui nieko kito ir nereikia, sukasi jis tėvų sodyboje ir netinginiauja. „Pasodyta kaip ir viskas jau: bulvės, morkos, visi daržai. Nedaug tesodinam, tik vaikams ir sau. Kad nepersidirbt ir viską sunaudot. Vaikai Kaune gyvena ir trys anūkės, ir jiems smagu į kaimą atvažiuot. Sodas žydėjo, baltas visas buvo, dabar gėlės žydi: rododendrai, lelijos, ir bus dar tų žiedų, visada kas nors žydi“, – sakė vyriškis.
O be pasodinimo ir pasidžiaugimo, kad auga ir žydi, dar ir paskaityti reikia. „Šviesos“ laikraštyje Klemensui patinka skaityti istorinius rašinius – apie partizanus, knygnešius, ir apskritai – jis mėgsta istoriją, džiaugiasi dukros padovanotu žurnalu „Iliustruotoji istorija“, kuriame yra labai gerų pasiskaitymų.
Rajoninį laikraštį, galima sakyti, Klemensas gavo kaip palikimą, kartu su tėvų sodyba. „Šviesą“ tėvai visados skaitydavo, dar „Valstietį“, O mes – tik „Šviesą“. Įdomu man, dabar čia gyvenam, čia skaitom. Kas ką perka, kas ką parduoda… O pradedu nuo mirusiųjų – nors dabar visi telefonizuoti, o sužinai, kad kaimynas mirė, iš laikraščio daugiausia“, – sakė rotuliškis.
„Laikraščiui priekaištų neturiu, bet nepatinka, kad lauki lauki, o atneša tik vakare. Kai pensijas nešioja, visai vėlai“, – dar pasiguodė skaitytojas. Deja, dėl to vakaro, negalime padėti – laikraščius nešioja Lietuvos paštas ir ima nemažą mokestį. Ima ir už prenumeratą, todėl Klemensas užsisako „Šviesą“ redakcijoje – taip pigiau.
Ir visiems galime patarti – prenumeruokite redakcijoje! Atvažiuoti nebūtina užtenka paskambinti, ar susisiekti el. paštu ar žinute – bus priimta prenumerata ir sudarytos galimybės užsimokėti jums patogiausiu būdu.
