Tarptautinės vaikų knygos dienos proga Jurbarko viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyrius mažiesiems knygelių draugams surengė susitikimą su rašytoja Zita Gaižauskaite.
Kultūros centro didžiojoje salėje sutilpo kone visi miesto mokyklų pradinukai su savo mokytojomis ir nekantriai laukė rašytojos. Zita Gaižauskaitė atvyko ne viena – į Jurbarką ji atsivežė visus savo sukurtus eilėraščius vaikams. Ir kalbėjo su vaikais eilėraščiais, nes eilėraščiu gali prakalbinti visus ir visada.
Pirmąjį eilėraštyje rašytoja prakalbino zuikį. „Zuikis juokės, lūpa plyšo – du dantukai atsikišo”. Z. Gaižauskaitė jau išleido kelias dešimtis knygelių vaikams – vargu ar dar yra kas, ko rašytoja neprakalbino.
Mažieji jurbarkiečiai rašytojai pritarė, kad ir knygelės moka kalbėti. Ir šypsotis, ir verkti. Raidelės yra knygučių akys – jos liūdnos, kai niekas neskaito. „Reikia knygelę skaityti ir priglausti prie širdelės”, – ir rašytoja priglaudė vieną savo knygelių, o ši jai pašnabždėjo, kad norėtų būti suvaidinta. Knygelės autorė šiek tiek sunerimo, bet neilgam, nes vaikai padėjo patenkinti knygelės norą, ir scenoje gimė graži pasakaitė apie varliuką keliauninką.
„Nebūtų knygelių, jei nebūtų kalbos, rašto, lietuviško žodžio. Gimtąją kalbą reikia saugoti ir branginti „, – sakė vaikiškų knygelių rašytoja Z. Gaižauskaitė, o vaikai salėje choru deklamavo – dėkojo Tėvynei už kalbą ir mokytojams, kurie moko kalbos.
Rašytoja pasakojo vaikams apie savo pirmąjį susitikimą su tikru rašytoju, kai buvo septynmetė mergaitė: „Poetas Anzelmas Matutis uždėjo man savo gerą ranką ant peties – turbūt tada ir tapau rašytoja.”
O kiek rašytojų išaugs iš pradinukų, kuriuos „paglostė” gražūs, linksmi ir išmintingi Zitos Gaižauskaitės eilėraštukai?
