Jauniausias Jurbarke teatras – Konstantino Glinskio teatro jaunimo ir vaikų studija debiutavo spektakliu „Viens, du, trys“. Pirmasis pasirodymas neprisvilo. O ir kodėl turėtų? Vaidinti studijos jaunimui smagu, o žiūrovų salė lapkričio 16-osios vakare buvo pilnutėlė.
Vaidinti buvo smagu – teigė pagrindinių vaidmenų atlikėjos Guoda, Miglė ir Rugilė, nors pirmasis jų spektaklis – ne apie linksmą ir nerūpestingą paauglių gyvenimą. Šiuolaikinio rusų dramaturgo Vadimo Levanovo pjesėje „Viens, du, trys“ kalbama apie skaudžią dar labai jaunų žmonių patirtį ir drastišką problemų sprendimo būdą – savižudybę.
Aštuntokės Guoda Mockaitytė, Miglė Smirnovaitė ir Rugilė Sabonytė, kurioms teko scenoje išpasakoti savo kuriamų personažių intymius skaudulius ir ryžtis savižudybei, savęs su tomis pjesės mergaitėmis netapatina. Joms buvo svarbu įsigilinti į charakterį ir kuo įtikinamiau suvaidinti.
„Visi sakė, kad man tas vaidmuo tiko, nes esu valdinga, o mano kurtas personažas – šaltas, valdingas, reiklus“, – sakė Guoda. Miglė, pasak draugių, mėgsta gesinti pykčius, o jos personažas taikus, gerietė kaip ir Miglė. Rugilė teigė, kad jai jos suvaidintas personažas – svetimas, reikėjo labai įsijausti. Režisierė tikino iškart supratusi, kad Rugilė įsijaus, net natūraliai pravirks ten, kur reikėtų verkti.
Apie juodą spektaklio temą, aštrias problemas, kurias teko suvaidinti jaunoms aktorėms, režisierė Agnė Banytė sakė: „Visi turim skaudžių patirčių, jas užaštrinus galima viską suvaidinti.“ „Autorius nurodė, kad pjesės veikėjoms 12–13 metų, o mums jau po keturiolika“, – pastebėjo vaidinusios merginos.
Spektaklio „Viens, du, trys“ kūrybinė grupė teigė iš patirties žinanti, kad ko gero, kiekvienas paauglys bent kartą yra pagalvojęs apie savižudybę. Turbūt todėl, kad į problemas šiame amžiuje reaguojama itin jautriai ir skausmingai.
„Tik kažin, ar jauni žmonės suvokia tai, kad po savižudybės – kelio atgal nebėra“, – pastebi režisierė, itin ryškiai spektaklyje pabrėžusi ribą tarp gyvybės ir mirties. Spektaklio pabaigoje mirtį pasirinkusių mergaičių šauksmas „Aš gyventi noriu!“ nebegali jų sugrąžinti šiapus, nes ribą tarp gyvenimo ir mirties aiškiai raudona juosta nubrėžė baltas paukštelis.
Paukštelis – simbolinė spektaklio figūra: tarpininkas tarp šio ir ano pasaulio, gyvybės trapumo ir tyrumo ženklas. Šį simbolį plastiškai vaidino, tiksliau – šoko jauniausia trupės aktorė Urtė Borkertaitė.
Šokis – svarbi spektaklio „Viens, du, trys“ raiškos priemonė. Trijų paauglių susitikimas su grupės „Nirvana“ vokalistu – vizija, įkūnijanti jų vyriškumo idealą. Ta vizija išreikšta šokiu, kurį sukūrė Eiva Dobilaitė. Šokančiai ir šokius kuriančiai merginai darbas teatre buvo iššūkis. „Manau, kad su užduotimi susidorojau“, – sakė Eiva, o režisierė patvirtino, jog joms pavyko susikalbėti, nors viena kalbėjo choreografijos, kita režisūros kalba. Spektaklyje šokę Deividas Andriuškevičius, Gytis Gegužis ir Justas Laurinaitis irgi susidorojo su užduotimi, nors anksčiau, berods, nebuvo šokę.
„Teatras yra bendras produktas. Nedažnai bėgau ant scenos rodyti, kaip reikia vaidinti – norėjau, kad jos pačios atrastų“, – sakė režisierė A. Banytė. Ieškojimai prasidėjo liepą – teatro kambaryje susėdę ant sofutės skaitė ir aptarinėjo pjesės tekstą, rudeniop jau repetavo scenoje.
Vaidinti reikia drąsos, ir jaudulio prieš premjerą būta, tačiau ne dėl jo spektaklio pradžia kelias minutes vėlavo, o todėl, kad žiūrovai vis dar pirko bilietus.
Kai spektaklis baigėsi ir nusilenkti išėjusius jaunuosius aktorius apšvietė prožektoriai, žiūrovai išvydo juos šokinėjančius, pakibusius vienas kitam ant kaklo. Pirmieji žodžiai, ištarti režisierės: „Nereikėjo šokinėti”. Kaipgi nešokinėsi, kai emocijos liejasi per kraštus, o sutramdyti jų negali! Bet išmoks – juk čia tik pirmas spektaklis.
