Jurbarkų sen. Dainių kaime gyvenančių Linos ir Sigito Lukoševičių kova dėl vandens gręžinio prie statomo nuosavo namo greitai nesibaigs. Jungti namo prie centralizuoto vandentiekio nenorintys žmonės pirštais bado į, jų manymu, prastą UAB „Jurbarko vandenų“ tiekiamą vandenį, o įmonė mojuodama įstatymais atsisako suteikti leidimą įrengti gręžinį.
Sutuoktiniai įsitikinę, kad teisę gręžiniui jie turi. Tačiau vandens tiekimo monopolį turinčios įmonės atstovai mano kitaip. Bendrovės „Jurbarko vandenys“ direktoriaus Romaldo Vaitelavičiaus manymu, įstatymas aiškus – į vandentiekio aprėpties zoną patenkančiose teritorijose geriamasis vanduo tiekiamas tik centralizuotu vandentiekiu. Gyventojai gali išsikasti šulinį, tačiau ne gręžinį.
Neramina darbai
Kreiptis į redakciją ir papasakoti savo istoriją Lukoševičiai nutarė tada, kai pamatė kaimynystėje triūsiančius „Jurbarko vandenų“ darbininkus ir jų techniką. Sutuoktiniai įsitikinę, kad įmonė nori paslapčiomis atvesti vandens trasą iki jų statomo namo.
„Manome, kad įmonė ruošiasi mums nežinant atvesti vandens tiekimo trasą iki mūsų sklypo ribos, tada tikrai bus sunku gauti leidimą gręžiniui. Situacija tokia, kad esame priversti manyti, kad „Jurbarko vandenys“ mus verčia tapti jų klientais“, – svarstė S. Lukoševičius.
Nuo pavasario ratus per valdžios įstaigas sukantis vyras šventai įsitikinęs, kad gręžiniui leidimą „Jurbarko vandenys“ išduoti privalo, nes Lukoševičių namas statomas kaimo teritorijoje. Netoliese esanti Eržvilko g. skiria Jurbarkų sen. Dainių k. nuo Jurbarko miesto.
Nemato poreikio
L. Lukoševičienė dėl gręžinio pirmiausia kreipėsi į Jurbarko r. savivaldybės Urbanistikos skyrių, kurio vedėja Gražina Gadliauskienė prašymą nukreipė įmonei „Jurbarko vandenys“. Tačiau iš įmonės atskriejo lakoniškas atsakymas – statomas namas yra įmonės aptarnaujamoje zonoje, kurioje išvedžiotos vandens tiekimo magistralės, nuotekų tinklai, todėl poreikio gręžiniui nėra.
„Mes išduoti leidimo gręžiniui negalime, neturime tokio įgaliojimo. Pasielgėme, kaip įpareigoja įstatymas – perdavėme žmonių prašymą atsakingam padaliniui – „Jurbarko vandenims“. Tai ne pirmas atsakymas, kai gręžiniui leidimas nesuteikiamas, nes sklypo savininkai kreipėsi į mus ne vieną kartą“, – sakė G. Gadliauskienė.
Vyriausioji architektė tikina nesuprantanti užsispyrimo dėl gręžinio, nes jo įrengimas esą prasilenkia su finansine logika. Sklypo savininkams norint gerti tikrai kokybišką ir higienos normas atitinkantį vandenį reikia ne tik greičiausiai keliolika tūkstančių litų kainuosiančio gręžinio, bet ir antra tiek piniginę ploninančių vandens nugeležinimo įrenginių.
„Kiek žinau, žmonės tikrai turi galimybę prisijungti prie centralizuoto vandentiekio, tačiau smulkiau komentuoti negaliu“, – kalbėjo G. Gadliauskienė.
Įpareigoja ES parama
Bendrovės „Jurbarko vandenys“ direktorius R. Vaitelavičius tikina, kad negali leisti Lukoševičiams įsirengti gręžinį, nes toks noras prieštarauja įstatymui. Visi vandentvarkos darbai vykdomi vadovaujantis savivaldybės patvirtintu infrastruktūros vystymo planu, pagal kurį Lukoševičių namas papuola į viešojo vandens tiekimo zoną. Šioje teritorijoje įstatymu sukurtas vandens tiekimo monopolis, kuris priklauso „Jurbarko vandenims“.
„Visame Jurbarko rajone šiuo metu vandens tiekimui yra įsisavinta apie 63 milijonus litų iš savivaldybės biudžeto bei Europos Sąjungos paramos. Sistema tokia, kad naudojant Europos Sąjungos paramą labai griežtai paskaičiuojama, kiek namų ūkių ir gyventojų vartos centralizuotai tiekiamą vandenį. Jei centralizuoto vandens tiekimo zonoje bus įrengiami gręžiniai, teks grąžinti milijonines paramos sumas. Yra vietų, kur dėl vieno neprijungusio namų ūkio tenka grąžinti 50 tūkst. litų, o jei tokių neprijungtų dešimt? Todėl įstatymas aiškiai apibrėžia, kad viešojo vandens tiekimo zonoje namų ūkiai naudoja centralizuotai tiekiamą vandenį“, – nenusileidžia R. Vaitelavičius.
Direktoriaus teigimu, Jurbarko r. savivaldybė nėra išimtis, įstatymas numato, kad visoje šalyje prie centralizuoto vandens tiekimo turi būti prijungta 95 procentai namų ūkių. Išimtis numatoma tik tiems gyventojams, kurių sodybos labai nutolusios nuo vandens tiekimo tinklų ir vandentiekio prijungimas ekonomiškai niekada neatsipirktų.
„Jurbarkų seniūnija kartu su Lukoševičių namu patenka į patį viešojo vandens tiekimo teritorijos centrą. Tie žmonės jau yra prisijungę nuotekas, nėra problemų prijungti ir vandentiekį. Įstatymas mus įpareigoja atvesti liniją iki pat sklypo ribos“, – kalbėjo R. Vaitelavičius.
Direktorius tikina, kad situacija būtų vertinama kitaip, jei Lukoševičių sklype anksčiau būtų buvęs legalus gręžinys. Tokiu atveju uždrausti naudotis požeminiu vandeniu niekas negalėtų. Kaip pavyzdį R. Vaitelavičius įvardija kiaules auginančią UAB „Dainiai“, kuri vandeniu apsirūpina pati, nes gręžiniai įrengti anksčiau nei buvo sudarytas vandens infrastruktūros vystymo planas. Tačiau mieste esančios UAB „Lukšių pieninės“ situacija kitokia. Vandens gręžinių niekada neturėjusi įmonė privalo naudoti centralizuotai tiekiamą vandenį, nors ne kartą prašė leidimo gręžiniui.
Abejoja nauda
R. Vaitelavičius neslepia, kad jį stebina Lukoševičių užsispyrimas. Direktorius įsitikinęs, kad sutuoktinių sprendimas nepamatuotas ekonomiškai arba žmonės neatskleidžia visos tiesos.
„Rutkiškiuose pastatėme vandens nugeležinimo įrenginį, kuris kainavo 35 tūkst. litų. Individualiam namui galbūt būtų šiek tiek pigiau, tačiau bendros išlaidos vis tiek yra didžiulės. Dėl dešimt kubų vandens per mėnesį išleisti tiek pinigų – neūkiškas požiūris. Greičiausiai gręžinio reikia kažkokiam paslėptam tikslui, galbūt ūkinei veiklai, kuriai reikia didelio vandens kiekio. Tada viskas logiškai susidėliotų – nuotekų sistema prijungta, o už vandenį pagal skaitiklio rodmenis mokėti nereikia. Namų ūkiui realiai užtenka paprasto šachtinio šulinio, kurio niekas nedraudžia“, – svarstė R. Vaitelavičius.
Palikti nežinioje
Patekę į įstatymų spąstus blaškosi ne vien Lukoševičiai. Geriausias pavyzdys – Smukučių sodai. Ši teritorija priskirta miestui, parengti ir vandentvarkos planai. Trumpai tariant, teritorija patenka į viešojo vandens tiekimo zoną, todėl apie gręžinius galima tik pasvajoti. Čia namus besistatantys žmonės privalo laukti vandentiekio. Tik bėda, kad joks valdininkas negali pasakyti, kada vandentiekis bus atvestas. Laukti įstatymu privalomai priskirto patogumo gali tekti neribotą laiką.
„Viskas priklausys, kiek finansinės Europos Sąjungos paramos pavyks gauti. Tai paaiškės per artimiausią finansinį laikotarpį. Tačiau kalbėti apie konkrečius terminus – anksti“, – sakė G. Gadliauskienė.
Architektės teiginius patvirtina ir „Jurbarko vandenų“ direktorius R. Vaitelavičius. Įmonės vadovas neslepia, kad net neįsivaizduoja, kada miestui priklausančius Smukučius galėtų pasiekti vandentiekio ir nuotekų trasos.
Valdininkai šiandien gali atversti įstatymą, pakomentuoti taisykles, tačiau atsakymo, ką daryti žmonėms, deja, jie neturi.
Lukas PILECKAS
Kaip baigėsi konfliktas dėl vandens gręžinio? Ar žmonės įsirengė savo gręžinį? Mes ir greitu metu įsirengsime http://www.greziniai123.lt/vandens-greziniai/ vandens gręžinį, tikiuosi mums viskas vyks sklandžiai.