Vasario 19 d. Skirsnemunės bibliotekoje paskaitą apie pasaulinių karų pėdsakus Lietuvoje skaitė Kauno IX forto muziejaus direktoriaus pavaduotojas Marius Pečiulis. Didelis būrys skirsnemuniškių atėjo paklausyti kraštiečio istoriko, o jis mielai sutiko būti bibliotekos globėju.
Kviečia atvykti
Renginys Skirsnemunėje vyko pagal projekto „Bibliotekos pažangai 2“ iniciatyvą „Atrask vaikystės biblioteką“. „Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka dažnai pasiūlo mums įvairių iniciatyvų, tik ne visos prigyja, bet ši, nuo 2014 metų vykdoma „Atrask vaikystės biblioteką“, labai patiko. Kviečiame į susitikimą įvairiose srityse jau nemažai pasiekusius kraštiečius, ir jie dovanoja mums renginius – kaimo bibliotekai nemokamas renginys yra labai daug“, – sakė Skirsnemunės bibliotekininkė Giedrė Jasinskienė, jau šiais metais pakvietusi skaitytojus susitikti su dviem kraštiečiais.
Sausio 29 d. paskaitą apie Užgavėnes skaitė ir savo naujausią knygą „Žanro virsmas: Žemaitijos Užgavėnių dainos“ pristatė Lina Petrošienė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltistikos centro direktorė ir vyriausioji mokslo darbuotoja, humanitarinių mokslų daktarė. Jos mokslinių interesų sritys: etnologija, etnomuzikologija, etnokultūrinis tapatumas, Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos kultūra.
Kraštiečiams L. Petrošienė pasakojo apie persirengėlių tradicijas, jų specifiką, dvarų, miesto ir kaimo Užgavėnių ypatumus ir apie šiandienos realybę – apie viską su autentiškais pavyzdžiais ir įdomiomis detalėmis.
Skirsnemunėje dr. L. Petrošienė pažįstama kaip Laurinavičiūtė, čia tebegyvena jos tėveliai Genė ir Justinas Laurinavičiai.
Istorikas pasakojo apie karus
Istoriką Marių Pečiulį gausiai į biblioteką susirinkusiems skirsnemuniškiams bibliotekininkė Giedrė pristatė kaip „Pečiulių vaiką“. Jo tėveliai irgi sėdėjo kartu su kaimynais, o svečias vylėsi, kad visi atėjo ne tik į jį pažiūrėti, bet ir paklausyti paskaitos.
Marius prieš 18 metų išvažiavo iš Skirsnemunės – čia baigęs pagrindinę, o Jurbarke vidurinę mokyklą įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti istoriją. Po bakalauro baigė magistrantūros studijas, dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje, dabar yra to paties universiteto doktorantas ir Kauno IX forto muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei.
„Mano specializacija – karo istorija, labiausiai – Pirmasis pasaulinis karas, kuris ir yra visų įvykių, susijusių ir atvedusių į Lietuvos valstybės atkūrimą 1918-ųjų vasario 16-ąją, pradžia. Pirmasis pasaulinis užkodavo ir Antrąjį pasaulinį karą“, – sakė M. Pečiulis ir pasakojo skirsnemuniečiams apie pasaulinių karų pėdsakus Lietuvoje. Paskaita buvo paruošta puikiai – iliustruota, su įdomiomis detalėmis apie karų sumanytojus, vadus, pabūklus ir mūšius. Istorikas pasistengė archyvuose paieškoti Pirmojo pasaulinio karo pėdsakų Skirsnemunėje ir surado tik tiek, kad Kauno tvirtovės puolimui vadovavęs vokiečių generolas Karlas Licmanas plaukdamas Nemunu, be abejo, praplaukė ir Skirsnemunę – bažnyčia ant kalno tada jau stovėjo, taigi turėjęs matyti ir ją.
Tai tiek, ačiū Dievui, to karo Skirsnemunėje. Bet susirinkusieji bibliotekoje savo kraštiečio istoriko teiravosi, ar dabar Lietuvai negresia karas. Svečias sakė tikėjęsis tokio klausimo, bet istorikai žiūri į praeitį, o ateities nespėlioja. „Rusija seniai su mumis kariauja, tik kitokiais būdais – masinio informavimo priemonėmis, propaganda. Jeigu būtumėt paklausę prieš penkerius metus, būčiau pasukiojęs pirštą: koks karas XXI amžiuje!? Tačiau dabar…“ – nieko linksmo nepažadėjo M. Pečiulis.
Į tėviškę – ne tik su paskaitomis
Bet susitikimas vis tiek baigėsi gera nuotaika – susirinkusieji dėkojo Mariui, Skirsnemunės seniūnas neabejojo, kad iš jo išeis drūtas profesorius, ir apgailestavo, kad nedaug jaunimo teatėjo paklausyti. Po paskaitos kraštiečiai Marių šnekino, nenorėjo paleisti – niekas čia jaunojo istoriko nepamiršo, juolab kad vasaromis jis atvažiuoja padėti tėvams Marytei ir Jonui Pečiuliams ūkininkauti – doktorantas nebijo jokių ūkio darbų ir mėgsta pabendrauti su kaimo žmonėmis.
„Pagalba tėvams ūkyje – mano sielos atgaiva. Dar slidinėjimas, snieglentės. Kai kurie nesupranta, kaip istorikas stovi tepaluotom rankom, o akademikai stebisi, kad vairuoju traktorių. Man patinka pasikalbėti su kitais ūkininkais, pavyzdžiui, laukiant eilėje priduoti grūdus. Nepatinka tik žmonės, kurie labai susireikšmina, o su paprastu kaimo žmogum kartais gali žymiai intelektualiau pasišnekėti. Esu dėkingas tai aplinkai, kurioje augau, ir tėvams – už tai, ką man įdiegė“, – pasakojo Marius.
Į susitikimą bibliotekoje M. Pečiulis atvažiavo su žmona Ieva, psichologe, ką tik apgynusia daktaro disertaciją. Ir nors abu skubėjo į kitą Lietuvos pakraštį pas Ievos tėvelius ir ten paliktą sūnų Tautvydą, neatsisakė bibliotekininkių pasiūlytos arbatos.
Gurkšnojant Marius pasakojo, kad istorija jį traukė nuo mažų dienų: „Buvau antroje klasėje, kai tėtis nupirko Šapokos istoriją, ir aš ją visą perskaičiau. Tuo metu man labai patiko kunigaikščių Lietuva.“
Mokykloje istorija Mariui buvo geriausia, o kai reikėjo stoti, buvo priimtas ir į policiją, ir į istoriją. „Reikėjo per kelias dienas apsispręsti, ir labai svarbų vaidmenį suvaidino bibliotekininkės Giedrės mama Janina – mūsų kaimynė, ją labai gerbėm. Ji sakė istorijoje mane labiau matanti negu policijoje. Ir tėtis patarė rinktis istoriją, nors atrodė tuo metu nepopuliarus dalykas“, – pasakojo Marius.
„Vaikams reikia leisti rinktis tai, ką jie nori“, – iš patirties tikino Mariaus mama. Pečiulių dukra pasirinko studijuoti matematiką, anuo metu irgi ne patį populiariausią dalyką, o dabar Sigita Pečiulytė yra VDU Informatikos fakulteto prodekanė, fizinių mokslų daktarė. Kai pernai ji skaitė paskaitą Skirsnemunėje, pasak bibliotekininkių, moksleiviai klausėsi ausis ištempę.
Kauno IX forto muziejus gerai pažįstamas vyresnės kartos žmonėms – ten masiškai veždavo mokinių ekskursijas.
„Rekomenduoju apsilankyti – muziejus labai pasikeitė. Šiemet atidarėme naują ekspoziciją, įgyvendinę Europos Sąjungos projektą. Įdiegtos naujos technologijos, atsinaujino ir personalas. Dabar muziejuje pristatome šešis istorinius laikotarpius, kurie labai svarbūs Lietuvai“, – sakė M. Pečiulis. Jis pasakojo, kad muziejaus direktoriaus pavaduotojo muziejininkystei darbas – labai įdomus ir įvairus. Jam tenka ieškoti eksponatų, kuriuos lankytojai mato muziejuje, rengia ekspozicijas, o moksliniais tikslais neretais keliauti į komandiruotes – neseniai Marius lankėsi Izraelyje. „Žmonėms dažnai atrodo, kad muziejininkai yra tie, kurie sėdi ir prižiūri ekspozicijų sales. O kaip eksponatai atkeliauja? Tai yra milžiniškas darbas ir kiekvienas eksponatas atsineša savo istoriją, kurią muziejininkas turi papasakoti“, – sakė skirsnemuniškis ir kvietė apsilankyti ir iš naujo atrasti Kauno IX forto muziejų.
Danutė Karopčikienė
