Balandžio viduryje įvyko naujų profesionalaus meno sklaidos projekto „Susitikimai 2017“ renginių. Jurbarkiečiams pasirodė Klaipėdos universiteto Menų akademijos vaidybos studentai, o Jurbarko kultūros centre atidaryta ir iki birželio 15 d. veiks dailininkės Sofijos Kanaverskytės vėliavų paroda „Lietuvos valdovai“.
Visokia Lietuva
Balandžio 15-oji – Kultūros diena. Kultūra, kaip ir mes visi, kaip ir visa Lietuva, gali būti labai spalvota, o ši diena dar buvo ir kupina įvairiausių jausmų. Rytinis vaidybos kurso studentų spektaklis „Tu arba tave“ į susitikimą kvietė jaunus žmones, kalbėjo jiems aktualiomis šiandienos temomis ir kvietė diskusijai. Prieš parodos atidarymą tų pačių būsimųjų aktorių parodyta muzikinė kompozicija „Kubai“, pastatyta režisieriaus Valentino Masalskio ir kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, nustebino išmone ir gebėjimu minimaliomis priemonėmis sukurti patrauklų reginį.
Po improvizacijos Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro režisierė, „Susitikimų“ sumanytoja Danutė Budrytė-Samienė pristatė savo scenografijos dėstytojos S. Kanaverskytės 13-os darbų parodą. „Šiandien mes pažiūrėjome į visokią Lietuvą: ryte matėme ritmą smurte ir patyčiose, vakare – darbo dainose, žaidime, grožyje, viską papildė dar viena spalva – istorija“, – sakė režisierė.
Vaidino jurbarkietė
Tarp Klaipėdos universiteto Menų akademijos vaidybos antrakursių – jurbarkietė Samanta Pinaitytė, vaidinusi jaunimo studijoje, kuriai vadovavo režisierė Agnė Banytė. Mergina savo svajonę tapti aktore įgyvendino net du kartus.
S. Pinaitytė beveik metus studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet sužinojusi, kad Klaipėdos universiteto Menų akademijoje kursą rinks Valentinas Masalskis, suprato, kad jos vieta būtent ten. „Man labai didelį įspūdį darė Klaipėdos jaunimo teatro komandiškumas, muzikalumas ir susiklausymas, jų pasakojamos ir gvildenamos temos spektakliuose. Visad žavėjausi V. Masalskio požiūriu į teatrą. Būtent tokiu keliu eiti aktorinio meno link man atrodė teisinga“, – sako S. Pinaitytė.
Pasak Samantos, studijuoti Vilniuje buvo labai gera patirtis, ten visai kitokia mokykla ir specifika, tačiau ji tinka ne kiekvienam, todėl atsiradus progai įstojo į Klaipėdos universitetą. Mokslas, jei galima taip vadinti, aprėpia labai daug: nuo fizinės parengties iki psichologinės. Šiose studijose vyksta labai daug darbo su pačiu savimi. Turi išmokti stebėti kitus ir tuo pačiu save, meluoti sau ir kitiems. Tai tikrai labai įdomu ir smagu“, – tikino Samanta, besidžiaugianti proga vaidinti Jurbarke.
Pirma spalva: žiaurumas
Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentai, vadovaujami specialybės dėstytojo V. Masalskio ir „antros mamos“ – ritmikos dėstytojos N. Sinkevičiūtės, turi daug kūrybinės veiklos. Jau nuo pirmo kurso jie aktyviai dalyvauja įvairiuose renginiuose. „Mūsų mokymo sistema pagrįsta tuo, kad kiekvieną egzaminą pateikiame kaip spektaklį ar pasirodymą, ir tokiu būdu gauname patirties bendrauti su žiūrovais“, – pasakoja S. Pinaitytė.
Spektaklį „Tu arba tave“ studentai parodė Jurbarke. Spektaklis kalba apie patyčias mokykloje, jauno žmogaus identiteto paieškas, apie šiuolaikinio jaunimo žiaurėjančius žaidimus.
Tema, apie kurią kalbėta spektaklyje, aktuali. Po spektaklio artistai bendravo su žiūrovais. „Buvo smagu, nes susirinkę buvo labai aktyvūs. Kalbėjom, diskutavom. Išgirdom daug nuomonių ir pasisakymų apie patyčias. Kai buvo užduotas klausimas, kas yra patyręs patyčias, beveik visi pakėlėme rankas“, – pasakoja S. Pinaitytė.
Šiais metais antro kurso studentai dar pastatė Joel Pommerat pjesės „Šitas vaikas“ eskizą, o dabar dirba prie to paties dramaturgo ir režisieriaus pjesės „Dviejų Korėjų susijungimas“. Studentų spektakliuose labai svarbi muzikinė pusė. Ritminiai ir muzikiniai pasirodymai jiems padeda išgirsti vienas kitą, išmokti klausyti ir tapti vienu dainuojančiu, šokančiu, muzikuojančiu organizmu. Tai vienas iš būdų, kuris moko kolektyvinio teatro.
Antra spalva: ritmas
Geriausiai ritmą pajusti buvo galima žiūrint 15 minučių kompoziciją „Kubai“. Naudodami tik medinius kubus bei vamzdelius studentai kūrė kartais sinchroniškai, kartais sutartinių principu skambantį garsą ir vaizdą. Moderniu ritmu skambėjo liaudies dainos, patriotinė kūryba, improvizacijos, žaidimai, liūdnos ir džiaugsmingos melodijos. Nenusakomas garsų ir frazių kratinys abejingų nepaliko.
Muzikinės pastatymo dalies sumanytoja – kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė. Labiausiai publikai pažįstama jos kūrybos sritis – muzika chorui, be jos dainų neįsivaizduojamas dainų švenčių repertuaras. Kompozitorės kūriniai dažnai praturtinami teatriniais elementais, judesiu, gestais, kuriamas siužetas. N. Sinkevičiūtės kūryboje svarbi liaudies daina.
Kompozitorė kalba viena kalba su režisieriumi V. Masalskiu. Abu Menų fakulteto dėstytojai, pasak studentų, dirba iš idėjos, yra labai kruopštūs ir atsidavę savo mokiniams. „Tai be proto geras ir kruopštus žmogus. Ji labai gerai mus jaučia. Dėl mūsų aukoja labai daug“, – apie dėstytoją N. Sinkevičiūtę sako S. Pinaitytė.
D. Budrytė-Samienė pasidžiaugė, kad kompozitorė mielai sutiko bendradarbiauti su Konstantino Glinskio teatru, kuris ruošiasi statyti poezijos spektaklį.
N. Sinkevičiūtė dirba su studentais, neturinčiais jokio muzikinio išsilavinimo, ir iš pradžių tvirtinę, kad jie nenori muzikuoti, dainuoti, baigia mokslus gerokai patobulėję šioje srityje. „Kompozitorės kūryba užburia garso, ritmo pajautimu ir muzikalumu. Tikiuosi, kažko išmokys ir mus“, – sako D. Budrytė-Samienė.
Trečia spalva: istorija
Vaidybos studentų skambantys „Kubai“ puikiai derėjo prie dailininkės S. Kanaverskytės dekoratyvinės aplikacijos, koliažo principu sukurtų istorinių vėliavų. Šiuose darbuose taip pat daug įvairiaspalvės improvizacijos.
Prieš porą metų dailininkė pažymėjo savo profesinės veiklos penkiasdešimtmetį. Baigusi studijas Valstybiniame dailės institute menininkė dirbo Panevėžio dramos teatre dailininke-statytoja. Vėliau scenografijas ir kostiumus kūrė Valstybiniame jaunimo, Klaipėdos dramos ir kituose teatruose. Jos kūrybinėje biografijoje daugiau kaip 80 scenografijos projektų. Menininkė yra surengusi apie 30 personalinių dekoratyvinės tekstilės, tapybos, piešimo, dizaino ir teatrinio meno, grafinių darbų parodų. S. Kanaverskytė 35-erius metus Klaipėdos universitete dėstė scenografiją būsimiems mėgėjų teatro režisieriams.
„Atsitiktinai sužinojau apie savo buvusios dėstytojos parodą Medininkų pilyje. Vėliau paroda turi būti atiduota saugoti į Trakų pilį, tad dar suspėjome ją parvežti į Jurbarką“, – sakė D. Budrytė-Samienė. Parodos eksponatus pati režisierė parsivežė iš dailininkės gimtinės Panevėžio rajone. „S. Kanaverskytė buvo labai įdomi, komunikabili dėstytoja, o kalbėdama su ja telefonu supratau, kad išliko jaunatviška ir energinga“, – tikina režisierė.
Parodoje eksponuojama 13 kūrinių, kuriuose pavaizduoti Lietuvos valdovai: karalius Mindaugas ir jo žmona Morta, didieji kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Gediminas, Vytautas, Jogaila, Žygimantas Augustas, Lietuvos ir Lenkijos karalius Aleksandras, Lietuvos globėjas šv. Kazimieras, Aušros vartų Madona. Pirmasis darbas – dekoratyvinis Barboros Radvilaitės atvaizdas aplikacijos ir siuvinėjimo technika buvo sukurtas 2007 metais.
Šalia portretų – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų galios simboliai – karūnos, skeptrai, kalavijai, heraldikos elementai. „Audinių skiautėmis, mezginiais, spalvotomis ir auksinėmis juostelėmis, karoliukais, siuvinėjimais norėjau atskleisti istorinės prabangos spindesį. Siekiau dekoratyvaus poetiškumo, spalvinio charakterių perteikimo, o ne portretinio panašumo“, – yra sakiusi dailininkė.
Pristatydama istorinės tematikos parodą D. Budrytė-Samienė citavo dailininkės žodžius: „Tai noras išreikšti meilę Lietuvai, kurios praeities garbę bando savintis kaimynai. Taip aš kovoju už Lietuvą!“
Jūratė Stanaitienė
