Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai vasario mėnesį rinks partijos pirmininką, o balsuoti partijos vadovo rinkimuose galės ne tik partijos nariai, bet ir visi užsiregistravę, kitoms partijoms nepriklausantys asmenys. Šiuo būdu iš esmės iškart patikrinamas ir potencialaus pirmininko populiarumas už partijos ribų.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkais pretenduoja tapti iš viso 5 kandidatai: Laurynas Kasčiūnas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Arvydas Anušauskas, Žygimantas Pavilionis ir Daivaras Rybakovas iš Jurbarko rajono.
Portalas LRT.lt paprašė kiekvieno iš jų atsakyti į 11 klausimų, kurie galėtų atskleisti politikų požiūrį, asmenines savybes, kaip jie mato partijos ateitį ir iššūkius jai.
Kaip manote, ar reikia stiprinti moterų dalyvavimą politikoje, versle pozityvios diskriminacijos priemonėmis, pavyzdžiui, kvotomis arba kaip nors kitaip?
Laurynas Kasčiūnas. Aš tikrai už tai, kad moterų būtų daugiau įvairiose gyvenimo srityse ir priimant sprendimus, bet nemanau, kad kvotos ir pozityvi diskriminacija yra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti. Tai ilgalaikiai dalykai: neturi būti jokios diskriminacijos iš principo, bet ne dirbtinai, o naikinant kliūtis, kurios buvo susiformavusios, kad moterų vaidmuo dar nėra toks pat kaip vyrų. Aš už tai, kad sprendimų priėmimo srityse, ašinėse pozicijose būtų daugiau moterų, bet daryti tą natūraliai.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Manau, kad dabar esantis reguliavimas yra tinkamas, kai kuriose įmonėse yra taikoma pozityvi diskriminacija: yra priimti teisės aktai dėl moterų valdybose [perkelta Moterų valdybose direktyva]. O dėl politinių partijų tai niekad nebuvau entuziastė. Kai kurių partijų pavyzdžiai rodo, kad pirminiai sąrašai gali būti sudaromi įvedant kvotas, bet vėliau rinkėjai vis tiek išreitinguoja truputėlį kitaip. Mano partijoje tas balansas, bent jau pirmuose dešimtukuose, gana neblogas. Manau, kad žmonės vertina pagal gebėjimus, aktyvumą, ir džiaugiuosi, kad išreikštas pasitikėjimas pasiskirsto daugmaž tolygiai.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Arvydas Anušauskas. Stiprinti reikėtų, tačiau kvotos – ne tos priemonės. Šiuo atveju, jei kalbame apie moterų dalyvavimą politikoje, taip pat partijos veikloje, tam tikru metu net buvo susikūrusi tokia moteriška bendruomenė. Bet kokiu atveju mes turime iš politikų, kad ir kokios lyties jie būtų, reikalauti protingų sprendimų, o ne kažkokio dirbtinumo, vienos grupės iškėlimo virš kitos ar panašiai. Bet jei kalbama apie socialinius dalykus, vienodų atlyginimų siekimas yra prasmingas, taip pat vaikų priežiūros srityje daug padaryta, bet gal galima dar daugiau padaryti. Reiktų per šiuo dalykus moterų lygiateisiškumą didinti.
Žygimantas Pavilionis. Stiprinti reikia, bet nelabai pritarčiau kvotoms, manau, galima rasti kitų priemonių, atsižvelgiant į atlyginimų dydžius, investuojant į moterų lyderystę, profesionaliai motyvuojant. Kvotoms nepritarčiau.
Daivaras Rybakovas. Kad moterų reikia ir kad jų turi būti kaip galima daugiau, tai čia net klausimų nėra. Bet ar reikia tai daryti kvotomis, reiktų atlikti analizę, kiek dabar yra procentų moterų politikoje ir versle. Kad moterys atlieka savo darbą kokybiškai, o kartais ir geriau nei vyrai, tai 100 procentų, bet kol nematau skaičių, analizės, kuri pasakytų, kiek yra šiandien, tai dėl kvotų atsakymas yra sudėtingas.
Jūsų požiūriu, ar partija savo programoje turėtų pritarti vienos lyties asmenų partnerystei, ar geriau likti prie tokių santykių neįteisinimo?
Laurynas Kasčiūnas. Mūsų partijos programoje nėra tokios nuostatos, mes turime skirtingas nuomones. Nemanau, kad reikėtų įtvirtinti. Aš laikausi vidurio kelio pozicijos, kad tuos klausimus galima sureguliuoti per Artimo ryšio įstatymą, kuris leidžia išspręsti paveldėjimo klausimus, informacijos apie sveikatos būklę suteikimo klausimus. Šį kelią renkuosi kaip prioritetą, kuriuo galima keliauti ir išspręsti žmonių problemas.

Laurynas Kasčiūnas | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Kadangi pastaruosius metus esame sutarę nesutarti mūsų politinėje bendruomenėje, tai, matyt, reiktų išsamesnių diskusijų. Tiesą pasakius, po rinkimų kalbantis skyriuose su partiečiais ši tema nebuvo minima kaip kažkoks trukdis, privalumas ar trūkumas, kuris turi reikšmės politiniuose debatuose ir žmonių apsisprendimui. Bet aš pati esu už, manau, kad negalime ignoruoti dalies visuomenės ir tikrai matome už širdies griebiančių įvairių žmonių istorijų, kai jie buvo priversti slėpti savo ryšį arba negali gauti informacijos apie partnerio sveikatą, kyla problemų dėl paveldėjimo. Man atrodo, turime gerbti tuos žmones, kurie pasirenka kurti santykį taip, kaip jie apsisprendę.
O dėl programos, tai reiktų papildomų diskusijų. Tai klausimas, kuris sulaukia daug diskusijų visuomenėje, taip pat ir mūsų partijoje. Per pastaruosius ketverius metus mes tikrai įvairiuose formatuose daug apie tai kalbėjome. Tas aiškumas suteiktų aiškumo ir tiems, kurie renkasi mūsų politinę jėgą, bet, kita vertus, negaliu ignoruoti fakto, kad yra žmonių, galvojančių kitaip.
Arvydas Anušauskas. Ne, čia ne mūsų programinis dalykas. Aš manau, kad šiuo atveju reikėtų surasti galimybių įstatymiškai reguliuoti šiuos civilinius santykius. Kaip? Aš manau, apie tai galima diskutuoti. Bet mano požiūris, kad visi žmonės, kad ir kokie jie būtų, Lietuvoje turi jaustis saugiai, patogiai, visi yra mūsų piliečiai.
Žygimantas Pavilionis. Aš – tvirtai už įteisinimą, nes kaip krikščionis demokratas manau, kad visų žmonių orumas turi būti gerbiamas. Tą neseniai televizijoje pasakė ir Laisvės premijos laureatas Julius Sasnauskas. Manau, čia ir yra mūsų visuomenės jėga, kad būdami skirtingi mes galime gerbti ir mylėti vienas kitą, neskirstyti vienas kito į tam tikras kategorijas, o tą labai dažnai daro autokratinės valstybės. Manau, kad anksčiau ar vėliau Seime tai pasieksime. Nepritariu kažkokioms kitokioms formoms, ūkinėms, manau, tai būtų diskriminacija. Mums trūko tik kelių balsų aname Seime. Jei socialdemokratai ryžtųsi ginti savo pačių programą, europines programines šeimos nuostatas, tai balsų Seime užtektų išspręsti šį klausimą, nes nemaža dalis mūsų ir kitų partijų balsuotų.
Ar tai turėtų būti partijos programoje, nesu tikras. Mūsų partija per daug skirtinga. Bet aš, kaip krikščionis demokratas, bandau apginti šią nuomonę, kad būtent krikščionys demokratai turi balsuoti už tai, kas sudarytų galimybę nediskriminuoti tų žmonių, kurių orumas turi būti gerbiamas, kaip ir visų kitų.
Daivaras Rybakovas. Man atrodo, tą klausimą reikia išspręsti vieną kartą ir visiems laikams ir jį užmiršti. Manau, kad žmonės yra nusipelnę demokratinėje valstybėje gyventi, kaip jiems patogu. Manau, kad [ir į programą] vertėtų įtraukti.
Kaip manote, ar reikia mažinti rusų kalbos paplitimą Lietuvoje? Jei taip, kokiomis priemonėmis?
Laurynas Kasčiūnas. Tikrai taip, reikia mažinti rusų kalbos paplitimą. Manau, paslaugų sektoriuje privalo būti vienokio ar kitokio lygmens valstybinės kalbos egzaminas. Kalbant apie laikiną leidimą turinčius gyventojus, aš buvau siūlęs (siūlymas atgims ir šią sesiją), kad kai asmuo nori prasitęsti laikino gyventojo statusą, jis turi išlaikyti valstybinės kalbos egzaminą. Kitaip tariant, valstybinės kalbos reikalavimus reikia stiprinti. Lygiai taip pat aš pasisakau, kad mūsų mokyklos, kuriose dėstoma rusų kalba, laipsniškai pereidinėtų prie ugdymo valstybine kalba.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Mes dabar turime imigrantų iš įvairių pasaulio šalių, bet neabejotina, kad Lietuvos piliečiai tikisi, jog paslaugas jie gaus lietuvių kalba. Čia buvo padarytų judesių Seime praėjusios kadencijos pabaigoje.
Jeigu kalbame apie mokyklas, tai kai teko dirbti švietimo, mokslo ir sporto ministre, buvo priimtas sprendimas dėl laipsniško lietuvių kalbos mokymo stiprinimo mokyklose. Aišku, negalime ignoruoti fakto, kad, uždarydami mokyklas čia ir dabar, mes turime žmonių, kurie ten mokosi, turime lietuvių mokytojų, kurie dirba tose mokyklose, jie kalba: „O ką mes darysime, kaip bus užtikrinama tolimesnė jų integracija į valstybės gyvenimą?“ Bet aš neabejotinai esu už tai, kad tose mokyklose, kuriose mokosi nelietuviakalbiai, būtų daugiau lietuvių kalbos, nes tai yra ne tik pagarba mūsų valstybei, bet ir pasitarnauja pačių [vaikų] labui integruojantis į valstybę, gaunant geresnį darbą.
Arvydas Anušauskas. Ką šiuo atveju reiškia „paplitimas“? Ar kaip antros kalbos, kurios moko mokyklose, ar tiesiog mažinti mokyklų skaičių su pagrindine rusų kalba, ar didinti lietuvių kalba dėstomų dalykų skaičių? Šiuo atveju reikia labai aiškiai apsibrėžti, apie ką kalbama, tai nėra abstraktus klausimus.
Viešajame gyvenime paplitimo nelabai yra, nes labai jaučiasi kartų skirtumas. Jau yra karta, kuri tiesiog nekalba rusų kalba. Tai yra nepriklausomybės karta, iš jų labai nedidelė dalis yra išmokę šią kalbą. Aš net pažįstu tokių šeimų, kurios yra iš rusiškos aplinkos, bet jų vaikai, anūkai nekalba rusiškai, jie visai kitaip išauginti ir išaugę.

Arvydas Anušauskas | E. Blažio / LRT nuotr.
Žygimantas Pavilionis. Manau, kad taip, reikėtų. Jau ir natūraliai tai vyksta, daug kur rusų kalbą keičia ukrainiečių, nes ukrainiečių vaikų kai kuriose mokyklose šiuo metu yra daug daugiau. Manau, turėtume pereiti į Europos Sąjungos ir kandidačių kalbas. Galbūt reikia numatyti tam tikrą grafiką, pereinamąjį laikotarpį, kad nebūtų visiems šoko.
Tuose nelietuviškuose ar mažiau lietuviškuose rajonuose, pavyzdžiui, Šalčininkuose, nemažai gimnazijų vaikų nėra lietuvių kilmės, bet reikia kiek įmanoma labiau skatinti šį procesą. Nemažai mano paties rusakalbių draugų Lazdynuose, kur aš augau, atiduoda savo vaikus į lietuviškas mokyklas. Kai aš jų paklausiau, kodėl jie tai daro, tai jie atsakė: dėl geresnės karjeros. Manau, mes padėtume tiems rusakalbiams vaikams dar geriau integruotis į visuomenę, jeigu jie savo vaikus siųstų į mūsų mokyklas. Žinoma, galima rinktis ir kitas kalbas, bet, manau, kad labiau padėtume jiems išmokę juos labai gerai lietuviškai nei kad uždarydami tuose rusiškų mokyklų getuose.
Daivaras Rybakovas. Esant šitai situacijai, kai Rusija yra agresorė ir kai ta intervencija į visą mūsų gyvenimą yra per didelė, manau, kad reiktų tai daryti. Mokyklose, manau, nėra būtinybės mokyti vaikų rusų kalbos, yra kitų Europos Sąjungos kalbų, kuriomis labai sėkmingai galima bendrauti visame pasaulyje. Tikrai pritarčiau rusų kalbos mažinimui.
Bet ar mes galime uždrausti migrantui kalbėti jo gimtąja kalba? Tikrai negalime. Ar mes galime valstybinę kalbą vartoti valstybinėse įstaigose? Privalome vartoti, nes tai valstybinė kalba. O atvykėliai, kurie nori pas mus dirbti ir gyventi, turi sąlygas per keletą mėnesių baigti bazinius kursus, išmokti kalbą minimaliai, tuomet jie gali integruotis. Bet jeigu visam gyvenimui lieka su savo kalba, tai atsiprašau, toks variantas nėra mums tinkamas.
Kiek migrantų iš trečiųjų šalių galime įsileisti vedami ekonominių interesų?
Laurynas Kasčiūnas. Mes negalime padaryti klaidų, kurios gali mums labai daug kainuoti: saugumo prasme, socialinio susiskaldymo prasme. Migracija turi būti kontroliuojama, ji turi būti labai pamatuota. Šiuo atveju ekonominis interesas turi būti vertinamas, bet tai neturi būti pagrindinis interesas. Mes turime aiškiai suvokti, kad pasiekus negrįžtamą stadiją susiformuoja uždaros bendruomenės, kurios nesiintegruoja į valstybės gyvenimą. Tai yra didžiulė grėsmė. Manau, kad dabar įvedus kvotas, o tai yra geras sprendimas, reikia būti labai griežtiems dėl kvotų laikymosi, kad laiku pridarytume duris, kai jau matome, jog valstybė nebeintegruoja žmonių.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Yra įvesta kvotų sistema. Praėjusios Vyriausybės matymas buvo toks, kad nors yra verslo šakų, kurios norėtų pakeltų šliuzų, kad tas srautas būtų nekontroliuojamas, bet, man atrodo, svarbu ir konkurencingas atlyginimas šiuo metu dirbantiems darbuotojams – Lietuvos piliečiams ir atvažiuojantiems – kad jiems būtų sudaromos galimybės uždirbti. Na, bet taip, jei yra trūkumas, tai atitinkamai susėdus reikia žiūrėti, kokie galimi kiti variantai. Bet ta kvotų sistema, man atrodo, yra tinkama.
Arvydas Anušauskas. Toks interesas egzistuoja, to nepaneigsi. Dabar kas padaryta, tai įvestos kvotos, jos sumažintos, tai iš dalies tą problemą išsprendžia. Ar turėtų didėti tas migrantų skaičius, nesu įsitikinęs. Jei kalbėtume apie darbo jėgą, tai dabar tas skaičius yra maksimalus. Taip, jie prie mūsų BVP prideda bene milijardą, tačiau bet kokiu atveju reiktų orientuotis į aukštos pridėtinės vertės darbo jėgos pritraukimą. Manau, kad ribos yra pasiektos, nors žinau, kad verslas mano kitaip. Žinote, dešimt procentų visos darbo jėgos yra importuota, tai yra tikrai didelis kiekis.
Žygimantas Pavilionis. Mes visi siekiame aukštą pridėtinę vertę kuriančių migrantų, jų ne taip lengva pritraukti į mūsų šalį. Vienintelis mano skirtumas nuo kitų kandidatų yra strateginis požiūris į Baltarusiją. Aš manau, kad mes turime saugoti baltarusių laisvę, ne viskas ten gerai, jiems dar labai tolimas kelias. Bet jeigu mums pavyks pasiekti strateginį tikslą – nugalėti Kremlių – baltarusiai, manau, pasirinks ne nugalėto Kremliaus, o nugalinčios Europos pusę. Mes turime dirbti strategiškai, kad atplėštume baltarusius nuo maskolių, todėl dabartiniai ribojimai man priimtini, aš nepritariu, kad visiškai identiški ribojimai būtų taikomi tiek baltarusiams, tiek rusams. Manau, baltarusiams turėtume palikti tam tikras išlygas, geresnes nei rusams.

Žygimantas Pavilionis | P. Peleckio / BNS nuotr.
Daivaras Rybakovas. Atsakyti į šį klausimą reikalingi skaičiai: ekonomistai ir verslas turi pateikti, kiek reikia darbuotojų. Visame pasaulyje reikalinga pigesnė darbo jėga, juo labiau kad mūsų žmonės išvažiavę ten, kur geriau galima uždirbti, tai mums [darbuotojai] tikrai reikalingi. Atsakymų neturiu skaičiais, reikia tikslių duomenų, kiek reikia verslui, mūsų ekonomikai. Aš manau, kad mes privalome atliepti verslo poreikius, bet negalime įsileisti iš šalių, kurios priskiriamos agresorėms, kai keliamos grėsmės Lietuvos saugumui. Reikia Valstybės saugumo departamento ir kitų tarnybų išvadų, bet jeigu verslui trūksta, o pas mus darbo jėgos nepakanka, tai mes turime suteikti galimybę žmonėms atvykti ir dirbti – užsidirbti patiems ir kelti mūsų ekonomiką.
Kaip manote, ar galima pažeisti kokias nors smulkias taisykles siekiant apsaugoti šalies nacionalinius interesus, ar vis tik svarbiau įstatymo viršenybės principas?
Laurynas Kasčiūnas. Tikrai būna atvejų, kai tu turi pasielgti drąsiai ir tvirtai, galingai ir ryžtingai. Jeigu yra tam tikrų teisinių niuansų… Aišku, kiekvienas atvejis skirtingas, bet iš principo, jei tai nedidelio masto lankstumo reikalaujanti situacija, vadinkim taip, aš už tai, kad apsaugotume nacionalinius interesus. Pateiksiu pavyzdį: bręstant krizei, reikia statyti fortifikacijas pasienyje, minuoti pasienį, bet įsijungia nuosavybės klausimai. Tačiau turi būti priimtas valingas sprendimas įrengti fortifikacijas, kad būtų apsaugota valstybė.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Nacionalinio saugumo interesas, man atrodo, yra kertinis valstybei. Matėme atvejį dėl įmonės „Rheinmetall“, kai buvo pritaikytos greitesnės, spartesnės procedūros. Girdėjau iš politinių oponentų, kad žiūrėkite, čia tik užsieniečiams nuolaidos, bet tai netiesa, gynybos pramonėje dirbančioms įmonėms galėtų būti lengvinančios aplinkybės. Jei kalbame apie sienos apsaugą, man atrodo, Lietuvos žingsniai šioje srityje buvo išmintingi ne spręsti vienašališkai, o ieškoti sąjungininkų ir turėti gerą santykį su Europos Sąjunga, tai mums leido gauti papildomos paramos sienos apsaugai. Šiaip apskritai teisės viršenybės klausimas svarbus, bet nacionalinio saugumo dalykai yra prioritetiniai.
Arvydas Anušauskas. Man tai įstatymo viršenybė, be abejonės. Nežinau, apie kokias smulkias taisykles kalbama, bet mes turime turėti labai aiškią savo poziciją, kaip spręsti mums aktualius migracijos, gynybos ar saugumo klausimus.
Jeigu yra poįstatyminių aktų, kurie trukdo, tai reikia spręsti tuos klausimus. Iš savo patirties krašto apsaugoje galiu pasakyti, kad buvo tokių įstatymų, kurie tiesiog neleido dinamiškai vystyti ginkluotųjų pajėgų. Tai mes juos keitėm, priiminėjom specialius įstatymus – ar ten poligono kausimai, ar infrastruktūros vystymas. Tiesiog keitėm įstatymus.
Žygimantas Pavilionis. Manau, nacionalinis interesas yra svarbiausias ir tą mes padarėme kad ir gerai žinomos trąšų istorijos atveju. Kaip žinia, tuo metu Europos Sąjungos teisė neleido mums įvesti visų įmanomų sankcijų, bet tam tikrais atžvilgiais, pasitelkę nacionalinio saugumo klausimus, mes priėmėme labai teisingus sprendimus, nes ne visos taisyklės, kurios sutartos tarp Europos šalių, atsižvelgia į specifines mūsų, kaip pasienio valstybės, sąlygas.
Dažniausiai mes būname pirmieji, kurie mūsų nacionalines taisykles paverčia europinėmis. Todėl gan dažnai tenka laužyti tam tikras taisykles, kad jos taptų geresnės Europoje. Tačiau suprantu, kad dabartinė Vyriausybė to nedarys, tai lyderystei reikia turėti ir proto, ir gebėti įgyvendinti bei prisiimti riziką. Tai aš už tai, kad mes prisiimtume riziką, nes nacionalinis saugumas yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį turime veikti.
Daivaras Rybakovas. Svarbu žinoti, ko tiksliai klausiate. Jeigu žiūrėsime į buvusią migrantų bangą iš Baltarusijos, tai tikrai pritariu tam, kas buvo daroma, nors kartais tai galbūt kirtosi su tam tikrais žmogaus teisių įstatymais. Bet kol nėra tikslios situacijos, atsakyti yra labai sudėtinga.

Daivaras Rybakovas | LRT PLIUS stop kadras
Jeigu jūsų komandoje yra asmuo, kuris nuolat kvestionuoja jūsų matymą, pateikia kitokį požiūrį, bet geba argumentuoti, ką su tokiu asmeniu darytumėte? Atsisakytumėte jo paslaugų, paprašytumėte liautis ir elgtis ramiau, džiaugtumėtės, kad turite tokį žmogų?
Laurynas Kasčiūnas. Aš demokratiškas žmogus, noriu tą pabrėžti. Labai vertinu nuomonių įvairovę, ypač kai nuomonė yra argumentuota. Ir visus sprendimus, kuriuos priiminėčiau, tai daryčiau tik po diskusijų ir išklausęs įvairių pusių argumentus. Manau, kad ir komandos žmonės tikrai gali turėti kitokią nuomonę ir, jeigu argumentuoja, tai veda mūsų komandą į priekį priimant bendrus sprendimus. Tokie žmonės, kurie nebijo išsakyti kitokios nuomonės, yra netgi turtas.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Aš visą laiką esu už debatus, diskusiją. Viena kategorija yra patarėjai, kitas dėmuo – partijos bendražygiai. Mes savo partijoje ne sykį esame turėję aštrių diskusijų, esame karštai diskutavę, bet esam išmokę būti kartu. Manau, kad tai mūsų partijos stiprybė, todėl per trisdešimt su trupučiu metų neišbyrėjom ir esame vienas iš nedaugelio pavyzdžių net ir Europoje. Iš esmės dauguma mūsų seseriškų partijų Europoje yra persigrupavusios ne vieną sykį, pabirusios ir galbūt vėl kažkaip susijungusios, o mes taip monolitiškai judame į priekį ir tai yra mūsų stiprybė. Valstybės idėja pas mus yra pagrindinė ir vedanti, net jeigu tos idėjos įgyvendinimą matome ir kiek skirtingai.
Aišku, aš manau, kad kiekvienas žmogus komfortabiliai jaučiasi, kai jam pritariama, bet aš vertinu patarėjus, o ne pritarėjus. Man atrodo, kad išgirsti argumentuotą nuomonę, kuri galbūt ne visada sutampa su mano, yra svarbu. Bet nelabai įsivaizduoju savo komandoje žmogų, kuris kvestionuoja, kas pradėjo karą Ukrainoje. Tai čia visai kiti dalykai, yra raudonosios linijos. Hipotetiškai: jeigu būtų labai geras komunikacijos ekspertas, kuris pasižymi ambivalentišku požiūriu į Rusiją, tai, matyt, aš ieškočiau labiau bendraminčio. Vis tik svarbu, kas yra artimiausioje komandoje, kokiomis nuostatomis pasižymi.
Arvydas Anušauskas. Žinote, didžiosios partijos turi tokią privilegiją: jos turi ir gali išlaikyti skirtingus flangus partijose. Jie vis tiek egzistuoja, nors galima tai neigti, sakyti, kad dabar saugumo situacija pasaulyje tokia, kad skirtingos nuomonės niveliuojasi, bet ne, jos egzistuoja. Tačiau didžiosios partijos turi tokią privilegiją ir galimybę, su tuo susitvarko. Tai, manau, ir aš susitvarkyčiau. Juo labiau kad savo komandoje (politinėje komandoje ministerijoje) visada turėdavau žmonių, kurie turėdavo savo aiškią bei kitokią poziciją. Mes kažkaip dirbom ir pasiekdavom gerus rezultatus. Man tai nebūtų naujiena.
Žygimantas Pavilionis. Kaip ir įprastinėse derybose, pirmiausia bandyčiau suprasti, kodėl žmogus taip mąsto, koks yra jo esminis interesas, ko jis siekia. Pabandyčiau atsitraukti nuo paviršinių argumentų, nes už jų dažnai slypi priežastys, kodėl žmogus to nori. Tada galima pabandyti toje gelmėje surasti bendrą pagrindą. Ir surasti sprendimą, kuris tenkintų visas puses. Aš žaviuosi, kad mūsų partija yra vienintelė politinė bendruomenė, kuri taip gerbia ir amortizuoja skirtumus. Mes nuoširdžiai ginčijamės ir labai dažnai surandam visus tenkinančius sprendimus, iš esmės kompromisą. Dažnai kiekvienas turi po centimetrą atsitraukti, bet kompromisas yra padaromas. Manau, gebėčiau tai daryti, šnekėdamasis su visais. Nors mano didžiausia stiprybė yra užsienis, jaučiu, kad tai pašaukimas, tad kad ir kaip baigtųsi šie rinkimai, tikrai padėsiu lyderiui užsienį sutelkti dėl mūsų nacionalinių interesų.

Konservatoriai | P. Peleckio / BNS nuotr.
Daivaras Rybakovas. Tiktai džiaugčiausi. Prie gero vadovo turi būti arba jam lygūs, arba už jį stipresni žmonės, kurie turi savo atskirą nuomonę, gali argumentuotai ją pateikti. Tik taip galime surasti patį geriausią kelią. Jeigu tokį žmogų nuslopini arba išveji, toks tu ir vadovas.
Kaip manote, koks asmeninių savybių rinkinys jums būdingas? Gal galite prisiminti situacijas, kai tos savybės išryškėjo?
Laurynas Kasčiūnas. Na, esu ryžtingas, bet kartu esu demokratiškas. Esu telkiantis, išklausantis, bet galiu būti stiprus. Galiu būti toks, kuris kalbėsis su ministrais ar prezidentais, bet galiu be vargo prieiti prie žmogaus gatvėje paklausti, ar reikia pagalbos, ištiesti pagalbos ranką. Jeigu reikės, galiu apginti mūsų bendruomenės ir valstybės garbę ir nestandartiniais būdais. Esu toks, koks esu.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Sunku apie save sakyti nuomonę, bet tiek, kiek esu girdėjusi vertinimų iš kitų žmonių, tai apie empatiją. Aš manau, kad tikrai svarbu išgirsti, suprasti žmogų, jo iššūkius ir problemas, neatmesti, nenukirsti kirviu, bet ieškoti sąlyčio taškų ir bendro vardiklio, kiek įmanoma. Save matau kaip moderatorę, bet, aišku, yra klausimų, kurie išeina už raudonų linijų, ir tada reikia duoti atkirtį, jeigu matai, kad kažkas sako netiesą, šmeižia, meluoja apie valstybę ar mano bendražygius.
Mano patirtis kalbantis su mokytojų bendruomene streiko metu, kai nebuvau ministrė ir neturėjau jokios prievolės kalbėtis, bet pati rodžiau iniciatyvą, tie pokalbiai nebuvo lengvi ar malonūs, bet man jie buvo naudingi, praturtinantys. Galvoju, kad ir tiems žmonėms kitą sykį svarbu pokalbis, net jei po pokalbio objektyviai negali pasiūlyti vienos ar kitos problemos sprendimo būdų. Man atrodo, tai svarbu stiprinant ryšį. O šių laikų pasaulyje stiprūs ryšiai yra be galo svarbu, nes pernelyg daug pagundų eiti į susiskaldymą ir susipriešinimą.
Arvydas Anušauskas. Susilaikysiu. Tegul apibūdina kiti. Tik tiek pasakysiu, kad nesu toks žmogus, kuris mėgsta save apibūdinti gražiais žodžiais.
Žygimantas Pavilionis. Na, nežinau, galbūt vienybės siekimas? Pagarba žmogaus orumui, kurį paveldėjau iš savo labai politiškai skirtingos šeimos. Gerbiu kiekvieną žmogų ir, kaip amžiną atilsį tėvukas sakydavo, bandau kiekvieną priešą paverst draugu. Tai nėra lengva, bet paprastai man pavyksta sutelkti kitaip mąstančius dėl Lietuvos interesų, tą dariau derybose dėl narystės Europos Sąjungoje, koordinavau šias derybas Briuselyje dvejus trejus metus. Teko įtikinti labai daug kitų šalių žmonių, tą patį stengiuosi daryti ir Seime. Manau, kad su Laurynu esame vieni iš tų krikščionių demokratų, kurie, jeigu labai reikia, gali sutelkti labai daug opozicijos balsų už mums svarbius klausimus.
Daivaras Rybakovas. Mano pagrindinė savybė yra gebėjimas susitarti, gebėjimas telkti, gebėjimas išgirsti. Tie dalykai, manau, reikalingi ir mūsų bendruomenei, nes tik taip galime rasti patį geriausią kelią, kaip išeiti iš dabartinės situacijos, o ji nėra pati geriausia.
Jeigu jums reikėtų pasitarti, kuriam iš buvusių TS-LKD pirmininkų ar kitų žymių politikų skambintumėte ir kodėl?
Laurynas Kasčiūnas. Na, aš visus labai vertinu ir gerbiu. Skambinčiau ir Gabrieliui Landsbergiui, ir Ingridai Šimonytei, ir Andriui Kubiliui, ir Irenai Degutienei, bet, matyt, pradėčiau nuo profesoriaus Vytauto Landsbergio.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Manau, kad visų įžvalgos vertingos. Visi turėjo savo profilį ir savo matymą, kaip konstruoti partijos kryptį. Man svarbi jų nuomonė, jų matymas. Svarbūs ir kolegos, su kuriais dirbu, tai nebūtinai Seimo nariai. Bet tikrai yra puikių žmonių mūsų bendruomenėje, pasižyminčių išmintimi ir patirtimi. Tarkime, garbingo amžiaus Prima Petrylienė iš Anykščių skyriaus turi ką pasakyti. Svarbu išgirsti ir žmonių, esančių ne vien Seime ar ministerijose, nuomones.
Arvydas Anušauskas. Iš tikrųjų pasitarti visada gali reikėti. Kai ėjau ministro pareigas, iš tiesų skambinausi, klausiau patarimų Rasos Juknevičienės. Jau iš seno su ja palaikom ryšius. Iš pirmininkų, tai kiekvienam jų galima [skambinti]. Per pastaruosius metus daug teko bendrauti su Vytautu Landsbergiu. Gal kiek mažiau su Andriumi Kubiliumi, bet aš jį irgi vertinu kaip tikrai didelį demokratą. Na, ir su Gabrieliumi Landsbergiu tekdavo diskutuoti – kartais mūsų nuomonės išsiskirdavo, bet mūsų tikslas vis tiek buvo bendras – Lietuvos saugumo užtikrinimas.
Žygimantas Pavilionis. Skambinčiau Ingridai Šimonytei, Andriui Kubiliui. Todėl, kad nuoširdžiai gerbiu tuos žmones. Būčiau parėmęs I. Šimonytę rinkimuose, jeigu ji būtų dalyvavusi, bet jai atsitraukus tokios galimybės nėra. Manau, kad ji buvo pati geriausia premjerė, kurią mes turėjome. Mūsų patirtys panašios, nes panašiu metu integravome Lietuvą į Europą – aš iš Užsienio reikalų ministerijos, ji iš Finansų. Žaviuosi jos profesionaliu gebėjimu valdyti tas sritis, kur man trūksta kompetencijos. Labai dažnai pasiklausiu jos nuomonės.

Kauno konservatoriai | E. Ovčarenko/BNS nuotr.
O A. Kubilius yra premjeras, kuris prie mano akių iš visiškai beviltiškos situacijos derybose dėl narystės Europos Sąjungoje ištraukė mus iki „spindinčios derybų žvaigždės“. Jis sukūrė tobulą asmeninį ryšį su plėtros komisaru, kuris jį beveik įsimylėjo, ir sugebėjo priimti tokius sprendimus, kurie mus padarė europietiška valstybe. Ir dabar jis rodo tą patį gebėjimą Europoje, kartu su juo dirbame dėl Ukrainos. Tų žmonių išmintis, patirtis yra tai, kuo žaviuosi visada.
Daivaras Rybakovas. Šiaip aš gerbiu visus be išimties buvusius pirmininkus. Gabrielius Landsbergis yra tas, kuris būtų vienas iš pirmųjų pasirinkimų.
Ar partijai reikia strategijos regionams, kuriuose daugumą gyventojų sudaro tautinių mažumų atstovai, nes tuose regionuose TS-LKD nuolat pasirodo prastai? Jei taip, tai kokios?
Laurynas Kasčiūnas. Aš esu pats prieš kelerius metus parengęs Pietryčių Lietuvos fondo idėją, norėjau, kad atsirastų atskira programa, kuri leistų to regiono žmonėms, bendruomenėms, asociacijoms aplikuoti į tą fondą, kad jos galėtų vystyti įvairias veiklas, mažiau priklausytų nuo savivaldybės, kad būtų užtikrintas jų savarankiškumas. Tame regione problema yra tai, kad ten yra vienos politinės jėgos kontrolė ir todėl reikia tą bendruomenių ir asociacijų nepriklausomumą stiprinti. Aš nuosekliai pasisakyčiau už papildomo instrumento sukūrimą.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Nelengvas klausimas. Buvo tų iniciatyvų. Man regis, Andrius Kubilius prieš kokius penkiolika metų buvo pradėjęs iniciatyvas, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės informaciją skelbtų rusų ar lenkų kalbomis. Tai geras žingsnis, bet, kita vertus, matome, kad tuose regionuose žmonės tą informaciją gauna iš kitur. Aišku, tai labai imlu laikui, atima energiją, bet reikia bandyti ieškoti sąlyčio taškų per bendruomenes, paneigiant mitą, kad yra jie ir mes.
Švietimo sistemoje yra to pasipriešinimo ir dėl didesnio skaičiaus lietuvių kalbos pamokų arba patikrinimų, karštai diskutavome su Rita Tamašuniene, kuri sako, kad po ketvirtos ar penktos klasės reikia nutraukti tuos patikrinimus, bet tie patikrinimai skirti ne balui, nesiekiama, kad vaikas nepereitų į kitą klasę, bet tam, kad žinotume, kaip galime paskatinti tas mokyklas mokytis valstybine kalba. Svarbus ir ekonominis tų regionų vystymasis. Kai kurios savivaldybės tikrai neatrodo, kad keltų sau ambiciją. Anaiptol, joms, atrodo, patogiau išlaikyti status quo.
Arvydas Anušauskas. Aš manyčiau, mes partijoje turėtume turėti žmonių, kurie atstovautų tiems regionams, būtų kilę iš jų. Tai nėra pati stipriausia mūsų pusė. Mums reikėtų ieškoti tų žmonių, kuriems priimtinos mūsų vertybės, jų neatstumti.
Žygimantas Pavilionis. Ne tik tuose regionuose, kur yra tautinių mažumų, bet ir visuose kituose regionuose. Aš esu krikščionis demokratas pagal tapatybę ir mus dažniausiai rinkdavo ne Vilniuje, o regionuose. Buvau Lietuvos krikščionių demokratų partijoje ir labai gerai žinau, kad mes turime didžiulę atramą regionuose, ne tik tautinių mažumų. Pavyzdžiui, tame pačiame Kaune, iš kur kilusi mano mama, ir kituose miestuose bei miesteliuose ar kaimeliuose. Ir tai nėra tik strategija, kurią mes galime ir turime sukurti, tai yra ir gebėjimas, ryžtas būti su tais žmonėmis, jų klausyti, ką dėl įvairių priežasčių ne visi mūsų lyderiai darė, visų pirma, dėl to, kad vadovavo Vyriausybei ir, galbūt, neturėjo pakankamai laiko.
Tų žmonių yra labai daug, ypač kurie jau pradeda matyti ir tuoj pamatys šitos valdžios melo pasekmes. Nes vienas dalykas yra su melu laimėti rinkimus, bet kitas dalykas – melą pabandyti paversti tiesa po rinkimų. Turime trejus su puse metų ir esu įsitikinęs, kad galime atgauti bent pusę prarastų teritorijų ir tą privalome padaryti. Turi būti išrinktas toks partijos pirmininkas, kuris tai sugebėtų.
Daivaras Rybakovas. Jeigu atvirai, tai TS-LKD apskritai pasirodo blogai regionuose, nes nėra strategijos, skirtos regionams. Regionai yra užmiršti, viskas nukreipta į Kauną, Vilnių, gal truputėlį į Klaipėdą. Reikia keisti požiūrį į regionus, nes visi Lietuvos žmonės yra vienodi, vienodai myli Lietuvą, gerbia save ir kitus. Todėl reikia atskiros strategijos, kaip dirbti regionuose, reikia stiprinti skyrius, nuolatos ir betarpiškai bendrauti su žmonėmis, o ne iki rinkimų likus dviem savaitėms. Tai taip, reikalinga strategija ir mažumų regionams, bet ir visiems regionams Lietuvoje.
Ar partija turėtų bandyti pritraukti rinkėjus, kurie į sovietmetį žvelgia ne baisiai neigiamai arba kurie kartais mėgsta nueiti į kokį rusų žvaigždės koncertą? Kitaip tariant, ar partija turėtų švelninti savo retoriką, eiti į kontaktą su šiomis visuomenės grupėmis?
Laurynas Kasčiūnas. Mes, kaip valstybė, turime telkti visus piliečius ir ieškoti priežasčių, kodėl jie taip daro ar mano. Kodėl jie žiūri rusiškas televizijas, kodėl eina į rusiškus koncertus, kodėl jie švenčia gegužės 9-ąją? Manau, kad mūsų partijos nariai nevaikšto į rusų žvaigždžių koncertus, nešvenčia gegužės 9-osios ir nežiūri propagandinių kanalų.
Bet reikia rasti pamatines priežastis, kodėl kai kurie žmonės tai daro, ir jas naikinti. Tai yra kompleksinis dalykas, yra daug įvairių teorijų. Bet aš už tai, kad mes, kaip politinė jėga, rastume raktą į sprendimus. Aš esu pasirengęs važiuoti į Šalčininkus, pasirengęs važiuoti į Visaginą ir kalbėtis su žmonėmis, man dėl to nėra jokių problemų.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Norėčiau, kad mūsų valstybės požiūris į agresyvią Rusiją būtų griežtas, nebūtų tų svarstymų „nenurašykim kultūros“. Mūsų bendruomenė tą turi. Nežinau, ar mūsų siekis būtų patraukti tuos asmenis, kuriuos jūs apibūdinote, kad jie taptų mūsų partijos simpatikais. Manau, pagrindinis tikslas, kad jie taptų valstybės simpatikais, kad vadovautųsi nacionalinio saugumo interesais.
Arvydas Anušauskas. Žinote, partija yra bendruomenė su tam tikru vertybių rinkiniu. Jeigu tai nėra priimtina, tai tie žmonės suranda, prie kurios politinės jėgos prisiglausti ar ką paremti. Mes negalime slėpti savo pažiūrų, kamufliuoti jų. Iš tikrųjų nė viena politinė partija nėra ir neturi būti visiems patogi. Kiekviena partija atstovauja tam tikroms vertybėms, tam tikriems politiniams interesams, turi tikslų rinkinį, kurį įgyvendina. Šiuo atveju laikyčiausi tokio požiūrio. Mes negalime būti glotnūs ir patogus visiems. Bet visuomenėje mes turime suformuoti tokį įvaizdį, kad ši partija atstovauja visų interesams.
Žygimantas Pavilionis. Nemanau, kad turėtume švelninti politines linijas, bet mes turėtume kalbėtis su visais žmonėmis, su visa pagarba. Mano mama, buvusi socialdemokratė, jau kurį laiką balsuoja už Tėvynės sąjungą. Tai yra pavyzdys, kad mes galime ir turime šnekėti su visais. Naujamiestyje, kur laimėjau tris kartus, aš, visų pirma, pradedu nuo tų namų ir vietų, kurios labiausiai apleistos, statytos 1950–1960 metais, kur daug ko, kas turėtų būti, nėra.

Kauno konservatoriai | E. Ovčarenko/BNS nuotr.
Tiesą pasakius, mano pokalbiai su tokiais žmonėmis, kurie niekada gyvenime nesitikėjo, kad pas juos ateis politikas į, galbūt, nekaip atrodantį būstą, yra patys nuoširdžiausi ir šilčiausi. Būtent ten mano rezultatai yra patys geriausi: buvusiame Raudonosios armijos prospekte, Vilkpėdėje, kur po penkiasdešimt metų kuriama pirmoji infrastruktūra. Tai jeigu aš tai sugebu padaryti čia, kodėl mes negalime, neturime to padaryti kitur? Savaitgalius aš leidžiu Labanoro miške, kalbu su nuostabiais, paprastais žmonėmis, kurie kartais, man atrodo, didesni savo įsitikinimais nei nuolat skubantys, pykstantys, susierzinę žmonės Vilniuje. Ten yra mūsų žmonės, kuriuos mes kažkodėl praradome kitoms partijoms, kurios nėra tokios stabilios. Tai, aš manau, čia tikrai nearti arba, tiksliau, apleisti dirvonai.
Daivaras Rybakovas. Jeigu šie žmonės nėra nusiteikę prieš Lietuvos valstybę, yra patriotai, bet kartais nueina į kažkokį koncertą (kurių dabar Lietuvoje nelabai ir yra), tai nematau problemos. Bet didžioji jų dalis kartais yra nusiteikę priešiškai, tie patys gegužės 9-osios šventimai ir visi kiti dalykai… Jie nėra mūsų kelias.
Kokį pagrindinį partijos iššūkį bandytumėte spręsti pirmiausia, kad TS-LKD gerai pasirodytų Seimo ir savivaldos rinkimuose?
Laurynas Kasčiūnas. Pagrindinis iššūkis yra atgauti pozicijas miestuose ir pasibelsti į regiono žmonių protus ir širdis per nuoširdumą, dialogą, aktyvumą, per vizitus į regionus, per regioninės politikos siūlymą. Reikia atliepti regionų poreikius per darbo apmokėjimo klausimus, per vaikų išsilavinimo kokybę, per vaiko galimybes augant regione, kad jos būtų tokios pat kaip vaiko, augančio mieste. Tai atskiros strategijos klausimas. Bet iš principo reikia išsaugoti miestus, sustiprėti miestuose ir aktyviai dirbti regionuose. Vienas kitam tai neprieštarauja.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Reikia pripažinti, kad pastaruosius ketverius metus tie mūsų tarpusavio saitai partijoje apsilpo. Patinka ar nepatinka mūsų bendrapartiečiams tai girdėti, bet tai natūralus dalykas po įtempto, ketverius metus besitęsusio politinio sezono su visomis krizėmis ir kitais dalykais. To gyvo bendravimo, diskusijų fiziškai tiesiog trūko, nes trūko laiko.
Matyčiau iššūkį, kaip sustiprinti mūsų bendruomenę, nors pati, kiek galėdavau, visuomet važiuodavau, kalbėdavausi, stengiausi ryšį išlaikyti. Mes negalime ignoruoti, kad pasaulis keičiasi, nors pamenu laikus, kai partijos sąskrydis trukdavo tris dienas ir žmonės nakvodavo palapinėse. Visiškai kitokio pobūdžio būdavo ir skyrių susirinkimai, o dabar jie vyksta panaudojant technologijas, informacija irgi pasiekia visus greičiau. Tie pokyčiai vyksta ne tik mūsų partijoje, bet ir pasaulyje, nes kinta socialinis audinys. Bet tai vienas svarbesnių dalykų, reikia atgaivinti partinį gyvenimą. Tai, galbūt, būtų motyvacija žmonėms labiau įsitraukti į kampanijas rinkimuose.
Šiaip mūsų partijos stiprybė yra nuoseklumas, plataus spektro žmonių sujungimas. Mūsų rinkėjų bazė daugiau ar mažiau išlieka stabili, nepaisant to, kad mums buvo priklijuota ta arogancijos etiketė (nors niekad negalvojau, kad turiu atstumą nuo žmonių). Bendravimas išlieka raktu ir, nors tai imlu įvairiems resursams, bet be to negali išjudėti. O populizmu mes niekad neužsiėmėme, tai nenorėčiau, kad mūsų partija nuslystų į tokią pagundą, kuri gal trumpuoju laikotarpiu turi žavesio, bet mūsų stiprybė – sakyti, kaip vyksta dalykai valstybėje, priimti reformas, nors nevengiame atsitraukti ir eiti į didesnius kompromisus.
Arvydas Anušauskas. Manyčiau, kad mums reiktų peržiūrėti savo santykį su regioniniais skyriais, netgi finansinį santykį, nes partija po rinkimų gauna dotacijas. Reikėtų ne tik iš vietos skyrių paimti, bet ir jiems duoti daugiau komunikacijai, viešiesiems ryšiams, tai politinei veiklai palaikyti, kad ji būtų matoma, žinoma. Kad ten, kur savivaldoje, kur yra mūsų frakcijos, net jei jos opozicijoje, kad jų veikla būtų viešinama. Tai paskatintų ir vietos skyrius pasitempti, ieškoti naujų žmonių, naujų prieigų prie vietos problemų sprendimo. Aš manyčiau, kad pirmiausia reikėtų daryti tuos darbus. O tolimesni darbai – irgi galimi, nes savivaldos rinkimai už poros metų, tai jiems reikia pradėti ruoštis jau dabar, kad vietos lyderiai, kurie dabar galbūt šešėlyje, būtų labiau matomi, kad jie veikia, kad gali kažką daryti, keisti. Centrinės vadovybės parama yra būtina.
Žygimantas Pavilionis. Kai pasakot „pagrindinis iššūkis“, man, kaip buvusiam diplomatui, iškart atrodo, kad reikia įveikti Kremlių. Tam, kad įveiktume Kremlių, turime įveikti Kremlių regionuose. Mes turime įtikinti žmones, kad realios alternatyvos mums, kaip pasipriešinimo visai šiai blogio ašiai, nėra. Bet labai sunku įtikinti žmones dėl visų šitų globalių užsienio, saugumo prioritetų, o tai net neįmanoma, jeigu tu nebandai to daryti. Todėl aš ir išsakiau netiesioginę paramą Laurynui, nes man patinka, kaip jis bendrauja su žmonėmis, ir aš manau, kad būsima partijos vadovybė, kurioje vis tiek mes visi susitelksime (įskaitant visus, kurie šiuo metu konkuruoja), turės būti su saviškiais visoje Lietuvoje. To mane kažkada Laurynas išmokė, net Andrius Tapinas yra mus nufotografavęs vežimu važiuojant. Ir tą tęsime. Bent aš tą tikrai darysiu, nepaisant rinkimų rezultatų.
Daivaras Rybakovas. Pirmas darbas būtų susiburti komandą, turime apvažiuoti visą Lietuvą, visus regionus be išimties, visus rajonus, kalbėtis su žmonėmis ir juos išgirsti, nes tai yra mūsų didžiausia problema, pastaruoju metu mes nelabai klausėmės, ką šneka regionai, nelabai juos girdėjome. Tiesiog girdėjome Vilnių ir Kauną, skaičiavome skaičiukus, kiek balsų yra Vilniuje ir Kaune, kiek surinkus galima laimėti Seimo daugumą. O tai didžiausia klaida ir yra.
žiūriu į pirmąjį paveiksliuką, kur visų penkių kandidatų fotografijos ir galvon lenda viena mintis – tai neturi pasikartoti