Lyg trumpas atodūsis prabėgo Kalėdos ir naujametė šventė. Taip nepastebėtai prabėga metai, o kartais – ir visas gyvenimas. Lengva nepastebėti bėgančio laiko, kai nekreipi dėmesio į žmones, sudedančius ir paliekančius jame savo ženklus. Kultūros žmonės – ypatingi ir jų ženklai mūsų gyvenime turi niekuo neišmatuojamą prasmę. „Jūs – žvaigždės, o mes tik pilki akmenėliai ant jūsų tako“, – sako Jurbarko kultūros centro režisierė Birutė Šneiderienė, pernai „Šviesos“ skaitytojų išrinkta Metų kultūros žmogumi. Bet be pilkų kultūros „akmenėlių“ kasdienių pastangų greičiausiai nebūtų nei „elitinės“ sostinės kultūros, nei profesionalaus meno. Antra vertus, ar teisinga būtų ignoruoti tuos, kurie vadovauja Lietuvą visame pasaulyje garsinantiems meno mėgėjų kolektyvams, kai avangardinis menas dažnai būna toks primityvus, kad kai kuriuos kūrinius galima palaikyti aplinką teršiančiomis šiukšlėmis.
Kultūra – plati, nei vienu sakiniu, nei išsamiu veikalu nepaaiškinama sąvoka. Valdininkai į ją kuriančius žmones žiūri gana primityviai – jei meno vadovas gauna atlyginimą, vadinasi, privalo atlikti sutartyje numatytas pareigas. Toks požiūris labai parankus bendruomenės salių „raktininkams“, tačiau pernai jau turėjome progą įsitikinti, kiek kainuoja reformos, skirtos jų atsikratyti.
O idėjų, užsidegimo, nerimo prieš renginius, bemiegių naktų svarstant nesėkmes jokia darbo sutartis pinigais įvertinti negali.
Kultūros darbuotojo diplomas prilygsta nuosprendžiui atsisakyti savęs ir pasišvęsti kitiems. Būnant juokdariu sugebėti pasakyti rimtus dalykus ir pritraukti į šaltas bendruomenės sales žmones, po kasdienių darbų savo šiltuose ir jaukiuose namuose galinčius rasti kur kas mielesnių užsiėmimų.
Jei apledėjusių bendruomenės namų sienų nešildytų kultūros darbuotojų širdžių šiluma, jos visos būtų beviltiškai tuščios. Atitirpdyti apšalusių sienų nesugebėtų nei garsūs atlikėjai, nei turtingos vakaronių vaišės.
„Šviesai“, septintus metus leidžiančiai rajono kultūros renginių metraščio vardą pelniusią „Kultūros salą“, kuriantis žmogus visada buvo ir bus svarbiausias. Gaila, kad pernai nemažai profesionalų išblaškė reforma, kad kai kurių kaimo meno mėgėjų kolektyvų ir jų vadovų mintis nuodija nerimas dėl ateities, o ant kojų dar tik bandantys atsistoti kultūros centrai ir šiemet, greičiausiai, bus priversti gyventi bado dieta.
Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Menininkai sunkumus priima kaip iššūkius, o jie laiką ženklina pačiais prasmingiausiais kūriniais. Sėkmingų ir kūrybingų metų!
Redakcija
Daura Giedraitienė,
Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja:
– Naujus metus kultūros srities darbuotojai pasitiko turėdami daugybę planų. Praėję metai nebuvo lengvi, bet įdomūs, dabar belieka tęsti tai, kas pradėta.
Norisi turėti viltį, kad pavyks įsigyti didelę ir vertingą antikvarinę kolekciją, atspindinčią XIX a. pab. – XX a. pr. gyvenimą Jurbarke. Ši kolekcija labai praturtintų ir gražiai papildytų naujas Krašto muziejaus ekspozicijas.
Šiemet minėsime Jurbarko savivaldos 400 metų sukaktį. Tai progai visus metus bus skiriama nemažai renginių. Metai prasideda svarbiu įvykiu – sausio 17 d. skelbiame idėjos konkursą jubiliejiniam paminklui sukurti. Jurbarko kultūros centro K. Glinskio teatras jubiliejui rengia premjerą. Didžiausi ir linksmiausi jubiliejiniai renginiai vyks vasarą. Jie miestą užlies liepos 16–17 dienomis. Lapkričio 4 d. savivaldos jubiliejų planuojame pažymėti tarptautine konferencija.
Ypač daug šiemet reikės padaryti paveldosaugos srityje.
Tikiu, kad buvusios Kultūros skyriaus vedėjos Radetos Savickienės inicijuota kultūros centrų reorganizacija jau šiemet pradės duoti rezultatų. Pradėję savarankiškai dirbti, kiekvienas jų ieško savito kelio, o mes tikimės, kad gyventojams jie pasiūlys ne tik kokybiškesnių, bet ir prasmingesnių renginių, įdomesnių laisvalaikio praleidimo formų. Į keturis naujus kultūros centrus atėję dirbti jauni ir energingi žmonės į kultūrinį darbą žiūri naujai, turi savo supratimą, kaip turi veikti kaimo kultūros įstaigos. Drauge su kitų Lietuvos kultūros centrų darbuotojais naujųjų kultūros įstaigų vadovai mokėsi Kultūros ministerijos, Kultūros darbuotojų tobulinimosi instituto organizuotuose kursuose, dalyvavo seminaruose, kur jiems buvo suteiktos naujausios žinios apie regionų kultūros centrų veiklos kryptis ir administravimą. Panašūs kursai vyks ir ateinančiais metais, tad ne tik direktoriai, bet ir meno vadovai, renginių organizatoriai turės galimybių tobulėti. Tai privalės atsispindėti ir kultūros centrų veikloje. Praėjusiais metais vykusios reformos sukėlė nemažą įtampą, abejones ir kai kurių žmonių nusivylimą. Neabejoju, kad nereikalingos emocijos atslūgs, o nesklandumai išsispręs – kolektyvams užteks vadovų, akompaniatorių ir meno mėgėjų. Svarbiausia, kad kiekvienas įstengtume peržengti savimeilę, savanaudiškumą ir žvelgti į susidariusią padėtį išmintingai ir geranoriškai.
Tikimės, kad šiais metais pavyks pradėti Jurbarko, Eržvilko, Veliuonos kultūros centrų renovaciją, įrengti naujas patalpas kultūros centro skyriui Šimkaičiuose. Lietuvoje steigiamas daugiafunkcinių centrų tinklas leis pagerinti kultūros darbuotojų darbo sąlygas Seredžiuje ir Jurbarkuose.
Kultūros skyriuje vykusios permainos taip pat padarė nemažą įtaką darbui, juolab kad mūsų skyrius labai mažas, o kuruojamų įstaigų gerokai padaugėjo. Darbai veja vienas kitą, sprendimų reikia priimti daug, todėl neliko laiko dėlioti naują kultūros strategiją.
Nežiūrint į užgriuvusius darbus ir vykstančias permainas, šiemet visiems labiausiai linkėčiau darnos. Darnos su Dievu, žeme, gamta, visais žmonėmis, namiškiais ir savimi pačiais. Darnos darbuose: tikėjimo, pasitikėjimo, geranoriškumo kolegoms, gebėjimo susitelkti bendram uždaviniui ir atsakomybės už savo veiksmus.
Lilija Jakelaitienė,
Jurbarko krašto muziejaus direktorė:
– Visada smagu naujus metus pradėti su naujomis mintimis ir naujomis viltimis. Šiemet kaip tik taip ir yra, nes Jurbarko krašto muziejus pradeda naują savo gyvenimo etapą. Po poros savaičių pakviesime į naujų muziejaus ekspozicijų pristatymą. Galiu drąsiai užtikrinti, kad kito tokio šiuolaikiško muziejaus nėra visoje Lietuvoje.
Naujovė, kuria mes labai didžiuojamės – elektroninis terminalas, kuriame pateikiama ne tik gausybė informacijos apie 200 metų mūsų rajone trukusius karus su kryžiuočiais, bet ir visa informacija apie Jurbarką nuo seniausių laikų iki šių dienų. Žinoma, negalėjome palikti nuošalyje I. Vasilčikovo dvaro istorijos – apie jį ir čia gyvenusius žmones ilgą laiką sukosi Jurbarko gyvenimas.
Prieš 15 metų duris atvėręs Jurbarko krašto muziejus kuriasi praktiškai tuščioje vietoje – muziejaus pagrindą sudarė Girdžiuose surinkti eksponatai. Vienintelis vertingas daiktas, kurį prieš keletą`metų nupirko savivaldybė – kunigaikščio I. Vasilčikovo medžioklės plotų prižiūrėtojui padovanotas originalus arbatos servizas.
Tokių etnografinių eksponatų, kuriuos turėjome, galima rasti visuose Lietuvos savivaldybių muziejuose, todėl ilgai galvojome, ką reikėtų daryti, kad Jurbarko krašto muziejus būtų išskirtinis. Sukurti ekspoziciją, atsispindinčią 200 metų trukusius karus su kryžiuočiais, pasiūlė mūsų kraštietis, garsus archeologas Vytautas Urbanavičius. Idėja brendo daug metų. Gal kam atrodo, kad muziejuje mažoka eksponatų, tačiau negalima norėti, kad viskas atsirastų iškart. Dirbsime, ieškosime, analizuosime – ir turėsime, nes elektroninį terminalą galima visuomet papildyti nauja informacija.
Neseniai įsitikinau, kad dauguma Europos muziejų, negalinčių pasigirti ypač vertingais eksponatais, eina tuo pačiu keliu. Naujausios technologijos įdiegtos net garsiajame Šopeno muziejuje Varšuvoje.
Svarbiausia, kad į naujuosius įžengiame su didele viltimi ir noru keistis. Rengiame didžiulį projektą Kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondui. Jei jis pritars mūsų sumanymui ir skirs lėšų jam įgyvendinti, šiemet sukursime keletą labai svarbių virtualių ekspozicijų. Viena jų bus skirta garsiems kraštiečiams, kita – Jurbarko žydų gyvenimui, trečioji – tremties ir rezistencijos temai.
Labai tikimės, kad šiemet savivaldybė Jurbarko krašto muziejui nupirks kauniečio antikvaro Gerardo Skrickio kolekciją. Aprašyti 600 eksponatų, sugrupuoti juos, parengti ekspozicijas – didelis darbas mūsų mažam kolektyvui, tačiau jo mes tikrai nesibaiminame. Kuo labiau užimta galva ir rankos, tuo mažiau lieka vietos abejonėms ir juodoms mintims.
Genovaitė Jokūbaitytė,
Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė:
– Džiaugiuosi, kad praėję metai mūsų rajono bibliotekininkams nebuvo blogi – neuždarėme nė vienos bibliotekos, pajutome, kad kaimų filialai sėkmingai tampa svarbiais traukos centrais, pastebėjome, kad skaitytojai ne tik dažniau užsuka pasikeisti knygų, bet ir naudojasi visomis bibliotekų paslaugomis.
Prieš penkerius metus pradėję įgyvendinti projektą „Bibliotekų pažangai” tikrai nesitikėjome, kad interneto prieigos taip pakeis bibliotekos veiklą ir žmonių požiūrį į mūsų darbą. Tačiau tik iš pradžių rimtai nuogąstavome, kad darbas kompiuteriu mums gali būti neįkandamas.
Požiūris į šią veiklą pasikeitė po pirmųjų kursų, o dabar ne tik mes mokomės – kompiuterinio raštingumo pagrindų mokome viso rajono gyventojus. Per mėnesį pradžiamokslio užsiėmimus baigia 40–70 žmonių, daugiausia vyresnio amžiaus. Jiems nuolat teikiame ir asmenines konsultacijas. Žinoma, norėtume, kad interneto prieigas turėtų visi 24 rajono bibliotekos filialai, tačiau ir 17 prieigų – nemažai.
Kompiuterinio raštingumo pagrindų bibliotekų lankytojus mokysime tol, kol tik bus norinčių mokytis. Tačiau kad ir koks svarbus bebūtų kompiuteris, jis niekada nepakeis knygos. Labai gaila, kad pinigų užtenka ne visiems vertingiems leidiniams įsigyti – atsiranda spragos, kurių vėliau nebeužpildysi. Vis dėlto tai nereiškia, kad bibliotekos negauna naujų knygų. Pagal galimybes stengiamės nupirkti visus populiarius leidinius, todėl naujų knygų bibliotekose tikrai netrūksta.
Ypač džiaugiamės mūsų rajono politikų požiūriu į periodiką – laikraščiams ir žurnalams prenumeruoti pinigų jau senokai nebetrūksta, nors jie pastaruoju metu ir gerokai pabrango. Visuose kaimų filialuose žmonės gali skaityti ne tik rajoninius laikraščius, bet ir pasirinktą dienraštį bei žurnalus.
Bibliotekų veikla labai priklauso nuo žmonių, kurie jose dirba. Stengiamės, kad mūsų bibliotekos taptų mažais kultūros židiniais. Labai džiaugiamės, kad Armeniškiuose, mažame kaimelyje tarp miškų, labai nuoširdžiai dirba, nemažai įdomių renginių organizuoja ir žmones moko Aldona Kemzūrienė. Labai daug gyventojų platų interneto pasaulį atvėrė klausutiškė Violeta Puzinienė, Smalininkų bibliotekininkė Birutė Norkienė.
Nežinau, ar galėtų atsirasti žmogus, kuris pasakytų, kad biblioteka šiais laikais nereikalinga. Atvirkščiai – knyga tampa prabangos preke, o poreikis skaityti tik auga. Su viltimi laukiame įkurtuvių naujojoje Jurbarko bibliotekoje. Nors atrodo, kad lėšų statyboms gauti darosi vis sunkiau, kiekvieni metai jas kažkiek priartina. Esame kantrūs kaip niekas kitas ir tikime, kad šiemet bus įvertintos visos mūsų pastangos ir visi darbai.
