Įdomu, ar kas kada yra bandęs patyrinėti muziejų lankytojų atsiliepimų knygas? Jos – tarsi savotiški metraščiai, pasakojantys įdomių dalykų. Per vienuolika metų Smalininkų senovinės technikos muziejaus lankytojai jau prirašė tris storas knygas.
Atsiliepimų knygos – tai praeitis, todėl muziejaus įkūrėjas ir vadovas Justinas Stonys jų neskaito. Jam įdomesni lapai su adresais, vardais, telefonų numeriais, informacija apie eksponatų paiešką ir kitus, lankytojams nematomus, darbus – per metus susikaupusį pluoštą muziejininkas vadina operatyvinės veiklos knyga. „Mes nesižvalgom atgal, bet detaliai žinom, ką darysim po mėnesio ar trijų“, – sako jis. Tačiau žurnalistams mielai duoda paskaityti lankytojų atsiliepimų knygas, primargintas skirtingu braižu, įvairiomis kalbomis ir rašmenimis.
Kas buvo pirmasis 2004-aisiais atidaryto muziejaus lankytojas, J. Stonys neprisimena: ir anksčiau žmonės žinojo, kad pas jį yra visokių daiktų, užeidavo pažiūrėti, o atsiliepimų knygą susiprato padėti tik po metų, kai užplūdo lankytojų – žiūrėti, kaip daiktai tapo eksponatais.
Pirmasis įrašas 2005 m. gegužės 22 d. – operos dainininko ir tuometinio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo. Muziejaus įkūrėjui jis palinkėjo pasitenkinimo įgyvendinant visus projektus.
Knygoje pasirašo, pasak J. Stonio, gal tik kas penktas lankytojas. Pirmosios knygos užteko aštuonerius metus. Daugiau negu 50 įrašų joje – užsienio kalbomis.
Nuo pat įkūrimo muziejų lanko daug vokiečių, Klaipėdos krašte ieškančių savo šaknų, o Smalininkuose atrandančių unikalių vokiečių pramonės paveldo eksponatų.
Daug įrašų lenkų kalba – mat muziejus reklamuojamas Vokietijoje ir Lenkijoje leidžiamose turizmo maršrutų knygose. Lenkai apžiūrėję ekspoziciją neretai pasistato palapines ant tvenkinio kranto ir pabūna ilgėliau.
Atvažiuoja latvių, iš Kaliningrado srities – rusų ir lietuvių, yra Karaliaučiaus lietuvių kultūros draugijos pirmininkės įrašas. Būta lankytojų iš Ukrainos, Danijos, Belgijos, Čekijos, Norvegijos ir iš kitų kontinentų – JAV, Argentinos, Australijos. Pernai pirmą kartą apsilankė japonų.
2008 m. lapkričio 1 d. įrašas primena, kad muziejuje lankėsi Korėjos TV žurnalistai ir sukūrė filmą. „Jie filmuoja tai, ko pas juos nėra ir negali būti. Apie mūsų muziejų sakė sužinoję iš spaudos. Pas mus yra filmavusi ir Čikagos televizija, bet korėjiečių filmą turime, o Čikagos – ne, todėl ir negalime juo girtis“, – pasakojo J. Stonys.
Susikalbėti su korėjiečiais pagelbėjo esperanto kalba, nors daug užsieniečių sulaukiantis muziejaus įkūrėjas sugeba jiems papasakoti ir angliškai. „Rudenį angliškai moku gerai, o pavasarį – ne“, – linksmai sako jis, nors kalba visai rimtai: nebendraudamas svetimą kalbą primiršti. Vasarą muziejuje tik spėk suktis, o žiemą lankytojų, ne tik užsieniečių, labai sumažėja.
Bet lankytojų knyga to nepatvirtina: paskutinis 2015 m. įrašas anglų kalba – pasirašė gruodžio 26 d. ekspoziciją apžiūrėję svečiai iš Olandijos.
Visgi užsieniečiai tesudaro tik mažąją lankytojų dalį. Pernai muziejus sulaukė 5700 lankytojų, iš jų 170 užsieniečių. Tai, pasak J. Stonio, apytikriai skaičiai, nes sunku suskaičiuoti tiksliai, kai bilietų nėra.
Įrašai byloja apie muziejų aplankiusius mokslininkus, J. Stonio kolegas dėstytojus iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų – jie į eksponatus žiūri specialistų akimis, supranta jų veikimo technologijas. Atvažiuoja politikų, pvz., Juozas Olekas 2014-aisiais atvažiavo su šeima. Lietuvos alpinizmo veteranai 2006 m. įrašė: „Pranoko visus mūsų lūkesčius ir vaizduotę“, 2008-aisiais Lietuvos muziejininkai padėkojo už „daiktų tvarumą, praeities saugojimą“.
2009 m. kraštotyrininkas Vytautas Urbonavičius ir archeologė Saulė Urbonavičienė parašė: „Prašyte prašosi valstybės globos.“ Kai šia tema pakalbinu J. Stonį, jis rodo ką tik gautą atsakymą iš Lietuvos kultūros tarybos, kad finansavimas muziejaus teiktam projektui neskirtas. Dar pašmaikštauja, kad paramą skiria tiems, kas neturi eksponatų, bet turi kompiuterių. „Bet mūsų muziejus gauna paramą iš Jurbarko rajono savivaldybės – ji finansuoja vieną muziejininko etatą ir truputėlį duoda pinigų muziejaus plėtrai“, – sakė smalininkietis. Muziejininke jau penktus metus dirba Angelina Reičiūnienė ir jos vedamos ekskursijos, lankytojų teigimu, nenusileidžia muziejaus įkūrėjo ir vadovo ekskursijoms. Dauguma ekskursantų atvažiuoja nusiteikę rimtai, gidui reikalingos ir dalykinės žinios.
„Atvešime dar kartą savo berniukus, kai paūgės“ – toks vienos šeimos iš Vilniaus įrašas. Daug lankytojų, susižavėję muziejumi ir muziejininku, parašo, kad būtinai dar čia sugrįš. Ne visi turbūt sugrįžta, juk dabar tiek daug lankytinų vietų, o sugrįžusieji atranda muziejų jau kitokį – naujos ekspozicijų erdvės, keliskart daugiau eksponatų, galimybė pamatyti, kaip jie veikia. O priėmimas visada toks pat – nuoširdus, tarsi būtum laukiamiausias svečias.
Beje, praėjusiais metais J. Stonys įgyvendino seną svajonę įrengti seklyčią – šis etnografinis žodis reiškia kambarį itin garbingiems svečiams. „Seklyčioje priimdavo kunigą, o mūsų seklyčioje yra mokslinė skaitykla. Biblioteka jau sukomplektuota – vien enciklopedijų turime 50 pavadinimų, ir ne tik lietuvių kalba“, – pasakojo muziejaus vadovas.
Atsiliepimų knygoje lankytojai visada parašo iš kur – Smalininkuose yra pabuvojusi visa Lietuva: didžiųjų miestų, rajonų, miestelių, daugybės negirdėtų kaimų pavadinimai. Ir be jokių specialių tyrimų aišku, kad Senovinės technikos muziejus labiausiai garsina Smalininkus.
Keliauja, neaplenkdamos Smalininkų, šeimos, bendruomenės, darbo kolektyvai, senjorų klubai, ūkininkai… Daug jaunimo – juos atpažinsi iš pripieštų virtualių šypsenėlių.
Visokios įdomios informacijos slepia lankytojų knygų įrašai: muziejų lanko vestuvininkai, atvažiuojama su bičiuliais gimtadienių proga, užsuka po Lietuvą keliaujančios arba tik į pajūrį važiuojančios draugų kompanijos. O neretai vykstama būtent čia: „Sužavėjęs savo kalba per radiją – įkvėpęs viską mesti ir važiuoti apžiūrėti“ – 2012 m. įrašė iš Aukštaitijos atvykusi pora.
Ateina ir smalininkiečių, bet lankytojų knygose jų įrašų nedaug.
Kai kurie ekskursantai parašo ir savo telefonų numerius. Bet dažniausiai ne dėl to, kad dovanotų eksponatų. Dovanų muziejus gauna apie 3 procentus, kitų eksponatų ieško ir perka muziejaus įkūrėjas už savo lėšas. Viskas gerai – nes senovinė technika yra J. Stonio aistra, tai, ką jis išmano, ir kieno išsaugojimo svarbą supranta. Inžinieriaus mechaniko specialybę įgijęs vyras daug metų dėstė taikomąją mechaniką. O dar anksčiau – dirbdamas Smalininkų technikume – buvo įkūręs dvimetę išradėjų mokyklą, ją yra baigęs ir jurbarkietis Valentinas Dumikas, dabar – didžiausias muziejininko pagalbininkas.
Senovinės technikos muziejuje sukaupta didžiulė ne tik technikos, bet ir spaudos, knygų, dokumentų ekspozicija. Lankytojus stebina ir džiugina eksponatų gausa, požiūris į materialiosios kultūros paveldą, taip pat – informatyvus, įdomus ir visuomet su linksmumo gaidele pasakojimas. Vienas įrašų trečiojoje lankytojų knygoje toks: „56-ojoje Venecijos meno bienalėje Lietuvą reprezentuoja projektas „Muziejus“, kuriuo siekiama pateikti alternatyvią istorijos versiją. Jūsų muziejus suteikia kitokį priėjimą prie istorijos – be egocentrinio susireikšminimo, ir iš tiesų yra skirtas žmonėms, mums patiems.“
Danutė KAROPČIKIENĖ
