Vaižgantas – senovės lietuvių dievas, skatinantis augmenijos augimą ir derlių. Manoma, kad iš tikrųjų lietuviai garbino deivę Vaisgamtą, tik vėliau jos pavidalas paverstas į vyriškąjį. Vaižganto šventė buvo švenčiama trečiąją Ilgių (Vėlinių) dieną, nuėmus nuo laukų derlių.
Merginos tą dieną prašydavo dievo, kad užderėtų linų ir kanapių derlius, kad joms „netektų vaikščioti nuogoms“. Paprastai maldą dievui kalbėdavo aukščiausia mergina, atsistojusi viena koja ant kėdės, o dešinėje rankoje laikydama ąsotį.
Sukalbėjusi maldą žemėn nuliedavo iš ąsočio alaus ir iš sijono sterblės numesdavo duonos. Manyta, kad jei mergina tvirtai išstovi visos maldos metu, kitąmet bus geras derlius. Jei neištveria – susiūbuoja, pasiremia kita koja, derliui gresia pavojus.
