Birželio 15-oji – Okupacijos ir genocido diena – Vadžgiryje paminėta naktiniu pėsčiųjų žygiu į Paparčių kaimą, kuriame 1947 m. buvo nužudyta vienuolika partizanų. Į prasmingą kelionę susirinko apie tris dešimtis žygeivių.
Patiko idėja
Preliudija į šį žygį tapo dar gegužės viduryje jurbarkietės Rūtos Bakšienės inicijuotas žygis po Vadžgirio apylinkes.Jis sulaukė nemažai dėmesio. Keliautojai įveikė apie 15 km, aplankė aplink Vadžgirį įsikūrusius kaimelius, svečiavosi draugiškų vadžgiriškių sodybose.
„Man ta idėja patiko. Žmonės apie žygį atsiliepė šiltai, tad šitą žygį jau organizavau aš“, – sakė Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė, Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė Lina Lukošienė. Jurbarkietė Živilė Mockaitienė papasakojo apie naktinį žygį, kuriame teko dalyvauti, tad ir vadžgiriškiai sumanė surengti panašų. „Išeisime vakare, o grįšime sutemus. Dabar gi – naktys pačios trumpiausios ir šviesios“, – šypsojosi L. Lukošienė, kviesdama visus susirinkusiuosius bendrai nuotraukai.
Prie Vadžgirio kultūros namų susirinkę žygeiviai dairėsi į dangų – gūsingas vėjas ginė juodus debesis, tačiau atsisakyti kelionės niekas nenorėjo. „Eisime pro kapines, po to Žvirblaukio pakraščiu. Pabebirvyje mus sutiks Genutė Krikščionaitienė ir parodys slaptą kelią per pačią giliausią Lietuvoje Bebirvos upę. Taip pasieksime Paparčius, o grįšime pro Kalniškių daktaro sodybą, Bulzgeniškius, Žvirblaukį“, – lyg burtažodžius Vadžgirio apylinkių pavadinimus bėrė L. Lukošienė.
Žygio malonumai
Iki Paparčių kaimo kelio beveik nebuvo: žygeiviai ėjo išdžiūvusiais laukais ir vienas kitą egzaminavo, kokie augalai auga. Pereiti miežių, kviečių, avižų laukai, brista per pečius siekiančius dilgėlynus, nuo stačių šlaitų leistasi sėdomis, o Bebirvos ir Šaltuonos vandenys įveikti briste: vienur – iki kauliukų, kitur – gerokai ir šlaunis apsėmė. „Oi, koks dumblas! Kažin kas jame tūno?“ – girdėjosi balsai.
Dumblas ir dilgėlės nebuvo pats ekstremaliausias išbandymas: žygeivių nugaras kuteno „elektrinių piemenų“ srovė, o siaubą kai kam įvarė didžiulė galvijų banda.
Skaudi istorija
Po keleto valandų žygeiviai pasiekė Paparčių kaimą – vietą, kur jau prieš 100 metų stovėjo Petrės Masalskienės sodyba. Buvo čia ir daugiau trobų, tačiau dabar jų nelikę nė ženklo.
1997 m. balandžio 6 d. partizanų ryšininko, Paviščiovio kaimo gyventojo Izidoriaus Babiliaus rūpesčiu P. Masalskienės sodyboje pastatytas Izidoriaus Kupsčio sukurtas paminklas. Šalia paminklo – keturi išlakūs ąžuolai.
Paminklas primena skaudžią šio krašto istoriją. P. Masalskienės sodyboje 1947 m. pavasarį savaitę ilsėjosi Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės štabo partizanų būrys, vadovaujamas Vytauto Gužo-Mindaugo. Partizanai buvo išduoti, juos užpuolė TSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) Raseinių aps. skyriaus operatyvinė grupė. Mūšyje žuvo 11 vyrų: Alfonsas Čekaitis-Džiugas, Steponas Juškys-Kostas, Jonas Mejeris-Algimantas, Juozas Nausėda-Vaišnoras, Jonas Parnarauskas, Steponas Tolišauskas-Poviliukas, Stasys Urbonas-Urbonavičius-Vidugiris, Kazys Valaitis, Jonas Žukauskas-Juraitis, Petras Žukauskas-Viksva, Steponas Žukauskas-Jurgutis. Pabėgo tik sužeistas vadas.
„Tada buvo šventos Velykos. Partizanų kūnai buvo nuvežti į Eržvilką ir suguldyti šventoriuje. Pro juos ėjo bažnytinė procesija, o ant kūnų šoko pasamdytos mergšės. Vėliau pakalikams buvo liepta partizanus užkasti. Kad nereikėtų kasti didelės duobės, išsikišusias lavonų galūnes duobkasiai paprasčiausiai nukapojo. Buvo manoma, kad viskas nugrims į praeitį. Tačiau išliko liudininkų, žuvę partizanai sulaukė pagarbos“, – sakė L. Lukošienė. Ji tikino, kad šį paminklą kažkas prižiūri. Žmonės mena tragediją ir atiduoda pagarbą žuvusiesiems už Lietuvos laisvę.
Pagarbą atidavė ir žygeiviai. Jie sugiedojo Lietuvos valstybės himną – už tuos, kurie jį giedodavo prieš mūšį. „Kad jiems danguje būtų gera, šviesu ir lietuviška“, – himną užvedė L. Lukošienė. Ant paminklinio kryžiaus buvo užrišta trispalvė juostelė, uždegta žvakė.
L. Lukošienė pasakojo, kad jos tėtis sovietmečiu buvo atvažiavęs į šią vietą, kai čia dar stovėjo apgriuvusi P. Masalskienės troba. „Tėtis matė sušaudytas duris, tačiau nepagalvojo, kad jas reikėtų iškabinti ir išsaugoti“, – apgailestavo žygio organizatorė. Ji iš po akmens prie paminklo ištraukė automato gilzę. „Mano tėtis patvirtino, kad ji yra tikrai tų laikų. Tikiuosi nepadariusi nieko blogo. Noriu ją padovanoti dviem jauniems šauliams, kurie šiandien keliauja su mumis“, – sakė L. Lukošienė.
Atvedė giminės šaknys
Jaunieji šauliai – šešiolikmetis Hermanas Haase ir septyniolikmetis Matas Valuckas – iš Gelgaudiškio. Visą žygį keliautojai stebėjosi ir žavėjosi šiais jaunais vaikinais – jie visada buvo pasiruošę padėti kitiems. „Toks jaunimas teikia vilčių, kad Lietuvoje viskas bus gerai“, – kalbėjo vyresni žygeiviai.
Hermanui šis žygis buvo taip pat ypatingas. Vaikiną atvežė tėtis Vilhelmas ir mama Irena. Vadžgiryje gyveno Hermano prosenelė Rozalija Hazienė. Vokiečių kalbos mokytoją, dirbusią berods iki 1944 m., mena senieji vadžgiriškiai, likę daug jos nuotraukų su mokiniais. „Apie prosenelę daugiau sužinojau tik šiandien. Vadžgiryje esu pirmą kartą, bent jau nepamenu, kad anksčiau čia būčiau buvęs. Labai įdomu sužinoti savo giminės istoriją“, – sakė jaunasis šaulys.
Hermanas šauliu tapo tik žygio išvakarėse – davė šaulišką priesaiką. Jo draugas Matas šaulių organizacijoje – jau trejus metus.
Hermanas ir Matas artimai bičiuliaujasi jau šešerius metus, nors vaikystės nuotraukos išdavė, kad jie jau darželyje lankė vieną grupę. Vaikinai ir galvoja panašiai – jiems svarbi Lietuvos istorija, domisi partizaniniu judėjimu, Lietuvos nepriklausomybės kovomis. „Šauliai – tai ta organizacija, kuri labiausiai rūpinasi partizanų prisiminimu, dalyvauja žygiuose, lankosi partizaninio karo vietose. Daug kas Lietuvoje apie partizanus beveik nieko nežino“, – įsitikinęs M. Valuckas.
Jaunuoliai tikina, kad šauliai turi būti ir dvasiškai stiprūs, pasiruošę išbandymais, nebijoti pasiūlyti pagalbą. Vaikinai patikino, kad mylėti Tėvynę, rūpintis šalia esančiais jie išmoko ne tik šaulių organizacijoje, bet ir šeimoje. Šalia sūnaus Hermano žygiavo ir jo mama Irena.
Žygiuoja visur
Į žygį Vadžgiryje susirinko šeimos su vaikais, nemažai žygeivių atvažiavo iš Jurbarko, buvo svečių iš Kauno, kelią rodė vietiniai vaikai. Dažname žygyje galima pamatyti ir jurbarkiečius Reginą ir Juozapą Kriščiokaičius su keturkoju draugu trylikamečiu Rokiu.
„Einam, kur tik galim. Važiuojam į įvairius žygius. Buvome ir pirmame žygyje Vadžgiryje. Patiko, tai grįžome“, – sakė Regina. Moteris prisipažino, kad vaikščioti ilgas distancijas ji pradėjo, po to prisijungė ir Juozapas. „Dabar su šituo treneriu kasdien kilometrus sukame po Jurbarką“, – juokėsi Juozas, rodydamas į vietoje nenustygstantį šunį.
Kriščiokaičiai skaičiuoja nueitus kilometrus: „Gargžduose buvom, Kęstutėnų žygiuose, Kurtuvėnuose. Einam po 20, 30 kilometrų.“ Regina pernai Jurbarke, tarptautiniame žygeivių festivalyje per dvi dienas nupėdino 65 km. „Labai patinka žygiuoti, pailsi, atsipalaiduoji, pabendrauji. Svarbiausia, kad kai vyksta žygis, Juozas nedirbtų ir nuvežti galėtų“, – juokėsi moteris.
Jurbarkiečiai tikino, kad jiems svarbus žygio tikslas: knygnešių keliais, Dariaus ir Girėno skrydžiui paminėti, partizaninėms kovoms prisiminti. „Domimės istorija. Žygiuose galima sužinoti daug naujo“, – mano Kriščiokaičiai.
Visi susirinkusieji turėjo savo tikslų: kas – smagiai pasivaikščioti, kas – praleisti laiką su šeima ar draugais, kas – sužinoti ir vaikams papasakoti kažką naujo, ugdyti patriotiškus jausmus. Visi tikslai buvo pasiekti: pašnekesiai valgant kareiviškus davinius, kelionė per laukus palydint raudoną saulę, žiburėliai kaimo vieškelyje naktį išliks atmintyje. L. Lukošienė jau brandina naują mintį apie žygį Bebirvos upės vaga.
Jūratė Stanaitienė
