Šokoladas – vienas dažniausiai naudojamų ingredientų įvairiems konditeriniams gaminiams, pagamintas iš fermentuotų skrudintų maltų kakavos pupelių. Dažniausiai šokoladas saldinamas cukrumi, taip pat maistiniame šokolade naudojamos kitos sudėtinės dalys. Šokolado aktyvioji medžiaga – teobrominas.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šokoladas ėmė populiarėti tik antrojoje XIX a. pusėje, kai pramonės pažangos dėka tapo įmanoma masinė gamyba. Reikšmingiausi Europos išradėjų darbai, prisidėję prie šokolado tobulinimo:
- 1826 m. šveicaras Filipas Sušaras (Philippe Suchard) pirmasis panaudojo kakavos melanžerį (kakavos ir cukraus malyklę);
- 1828 m. olandų chemikas Konradas Johanesas van Hutenas (Coenraad Johannes van Houten) sukūrė hidraulinį kakavos presą, leidusį iš sumaltų pupelių išspausti kakavos sviestą, kurį maišant su kakava bei priedais jau buvo galima gaminti šokolado plyteles;
- 1839 m. seniausiame Vokietijos šokolado fabrike „Halloren“ Halėje pagamintas pirmasis pieninis šokoladas;
- 1853 m. Anglijos firma „Fry“ pirmoji pramoniniu būdu ima gaminti saldainius;
- 1875 m. šveicarai Danielis Peteris ir Henris Nestlé pateikė rinkai šveicarišką pieninį šokoladą (su pieno milteliais);
- 1879 m. šveicaras Rudolphas Lindtas atrado šokolado končavimą (ilgą šokoladui skirtų produktų minkymą specialioje mašinoje – končėje) šokoladas pagaliau tapo glotnus, burnoje tirpstantis, maloniai saldus ir aromatingas.
1888 m. šokolado gamyba atkeliavo į Lietuvą, Kaune pradėjo veiklą pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė.