Vasario 9 d. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras visus kviečia švęsti Užgavėnių. Tačiau ne bet kaip, o į retam jurbarkiečiui girdėtą Šiupinio vakarą. Nors tarpukariu atsiradusi lietuvininkų tradicija sovietmečiu buvo numarinta, dabar vėl atgyja ir pritraukia vis daugiau žmonių.
„Smalininkai ir Viešvilė yra rytiniai Mažosios Lietuvos vartai. Tai miesteliai, turintys savitą istoriją ir kultūrinį palikimą. Todėl mūsų įstaigos prioritetas yra veiklos ir renginiai, skirti gaivinti bei reprezentuoti Mažosios Lietuvos tradicijas. Šį kartą, ieškodami krašto kultūrinio savitumo, pristatysime Klaipėdos krašte tarpukariu susiformavusią Užgavėnių tradiciją – Šiupinio vakarą“, – sakė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro vadovas Arvydas Griškus.
Nors Mažosios Lietuvos gyventojai Šiupinio vakaro tradiciją atkūrė 1990-aisiais, Smalininkuose šiupinys verdamas dar tik porą metų. Viešvilėje, nors ji ir giliau Mažojoje Lietuvoje nei pasienio miestas Smalininkai, įsitvirtinusios populiariosios Užgavėnių tradicijos – Morės deginimas bei Lašininio ir Kanapinio dvikova.
„Šiemet Smalininkuose Užgavėnes švęsime ypatingai. Laikysimės žemaitiškų šventės tradicijų, kurios tokios populiarios visoje Lietuvoje, ir minėsime senąsias Mažosios Lietuvos tradicijas, kviesime skanauti šiupinio. „Smalininkų gaspadinių“ vadovės Egitos Lyneburgerienės iniciatyva kartu su kultūros centro bei mokyklų darbuotojais ir vaikais prie kultūros centro bus surengtas linksmas pasibuvimas. Vakarop kviesime visus atvykti į Šiupinio vakarą“, – pasakojo A. Griškus.
Viešviliečiai Užgavėnes švęs taip kaip Didžiosios Lietuvos gyventojai. Po miestelį važinės kviesliai, šaukdami žmones rinktis į parką prie tvenkinio. Ten tradiciškai bus kepami blynai, kausis Lašininis ir Kanapinis, degins Morę. Jeigu žiema šalta, ant tvenkinio ledo paprastai įrengiama Užgavėnių karuselė.
Tradicijas keitė religija
Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro pastangas atgaivinti Šiupinio vakarą vertina humanitarinių mokslų daktarė, etnologė, kalendorinių švenčių Mažojoje Lietuvoje tyrinėtoja ir save naująja lietuvininke vadinanti Kristina Blockytė-Naujokė.
Pasak mokslininkės, Mažosios Lietuvos Užgavėnių, kaip ir kitų švenčių, tradicijas paveikė čia vyravusi religija – evangelikai liuteronai. Rašytiniuose šaltiniuose – vyskupų cirkuliaruose, laiškuose, svetimšalių informaciniuose raštuose pirmosios žinios apie Užgavėnes ir persirengėlių eitynes siekia XV a. pradžią. Heinrichas Beringeris, rašydamas apie prūsų senuosius tikėjimus aprašė paprotį persirenginėti per Užgavėnes, teigdamas, jog per šventę vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai – kas Dievo yra uždrausta.
„Toks apsikeitimas drabužiais – būdingas karnavalinės inversijos persirengėlių pavyzdys. Tokių apeigų prasmė – visokeriopo vaisingumo skatinimas. Remiantis istoriniais ir etnografiniais šaltiniais būtų galima išskirti šiuos esminius Užgavėnių šventės XV–XIX a. apeigų elementus: persirengėlių vaidinimai, vaikštynės, važinėjimasis, laistymasis vandeniu, vaišės“, – pasakojo etnologė.
Nors informacijos apie lietuvininkų Užgavėnių švenčių tradicijas Mažojoje Lietuvoje iki pat XIX a. pabaigos rašytiniuose šaltiniuose negausu, mokslininkė mano, kad tai susiję su konfesiniais principais ir ,,Prūsijos kunigaikštystės Įsruties ir kitų lietuviškų apskričių bažnyčių vizitacijos visuotinio potvarkio“ įsigaliojimu (1639 m.). Šis potvarkis Mažojoje Lietuvoje savo svarba prilygo bažnyčių nuostatams: ,,Tai turėjo būti vykdoma griežtai reglamentuojant gyvenimą, draudimais, kišimusi į buitį, šeimos santykius ir laikant, kad visa, kas nėra vokiška, draustina ir naikintina.“
Nepaisant vokiškų draudimų, žvelgiant į senąsias Užgavėnių šventės tradicijas matyti, kad čia akivaizdžiai įsipynę senosios žemdirbių magijos elementai, susiję su žemės žadinimu naujajam gyvybės ciklui.
„Galima manyti, kad tai – senoviškos baltų šventės apeigų likučiai. Per reformaciją, nuo 1525 m., pradėjus krašte diegti liuteronybę, daug senųjų papročių sunyko, todėl ir Užgavėnių reikšmė sumažėjo, pakito jų šventimo būdas. Senųjų lietuvininkų teigimu, kokių nors ypatingų Užgavėnių šventimų Klaipėdos krašte tikrai nebuvo, nes buvo ribojami bet kokie pasaulietiški pasilinksminimai“, – tikino pašnekovė.
Atgaivino šventę
Tradicinės kultūros pokyčiai XX a. pirmojoje pusėje buvo daugmaž vienodi visoje Lietuvoje – apeigines Užgavėnes – persirengėlių vaidinimus, važinėjimąsi pakeitė pramogos, nunyko laistymosi vandeniu paprotys. Nuo 1945 m. Mažojoje Lietuvoje išplito Didžiajai Lietuvai būdingi Užgavėnių papročiai, kurios atnešė į ištuštėjusius lietuvininkų kaimus iš kitur atsikėlę žmonės.
Tačiau nepaisant visų Mažosios Lietuvos krašto permainų, viena tradicija tvirtai išliko iki šiol. Tai – Šiupinio vakaras. Dar tarpukariu Klaipėdos krašte įsivyravo tradicija rinktis Šaulių namuose arba „Viktorijos“ viešbutyje, linksmintis ir valgyti šiupinį, todėl Užgavėnės dažnai buvo vadinamos Šiupinio vakaru arba Šiupinio švente. 1927 m. kelių veiklių Klaipėdos lietuvių iniciatyva Klaipėdos lietuvių moterų draugija Bumbulienės svetainėje surengė pirmąją Šiupinio šventę. Nuo to laiko šventė rengta kasmet. Gautas pelnas buvo skiriamas šalpai, kultūrą bei meną palaikantiems fondams.
Šiupinį Klaipėdos krašte šutindavo patys geriausi kulinarai. Taigi Šiupinio šventė tapo sudedamąja Užgavėnių dalimi, būdavo ragaujamas šiupinys, vykdavo meninė programa.
Šios šventės tradicijos kurį laiką buvo nunykusios dėl tam tikrų istorinių aplinkybių. Pirmiausia tam įtakos turėjo vokiečių okupacijos laikais galiojęs griežtas draudimas kelti lietuviškus pasilinksminimus. Šiupinio šventę buvo uždrausta organizuoti. Sovietmečiu Šiupinio vakarai taip pat nebuvo rengiami. Po 1990 m. lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ atgaivino Šiupinio šventę Klaipėdoje.
„Kiekvienoje šeimoje gaminant šiupinį buvo laikomasi savų tradicijų, priklausomai nuo vietos ypatumų, nuo šeimos socialinio statuso ir panašiai. Šiais laikais receptūra kinta dėl naujų maisto produktų atsiradimo. Tačiau autentiškas lietuvininkų Užgavėnių šiupinys neįsivaizduojamas be kiaulienos ir žirnių. Taigi šiupinys, kaip ir Šiupinio šventė – lietuvininkų kultūros reiškinys“, – neabejoja mokslininkė.
Lukas PILECKAS
