Užbaigus lauko darbus, nuvytus paskutiniams žiedams ir augalams panirus į žiemos laukimą pats laikas apsidairyti, kaip gyvename, kokia aplinka mus supa. Ar žvelgiančius pro namų ar darbovietės langus, einančius gatve ar parko takais pamalonina harmoningi vaizdai, ar norisi nuleidus akis greičiau pasiekti namus ir pasislėpti už užuolaidų?
Susitikimas bibliotekoje
Apie tai, kaip mokame, o gal nesugebame tvarkytis, pasisemti žinių ir patirties pakvietė klasteris „Jurbarko turai“ ir Jurbarko viešoji biblioteka, surengę susitikimą su Klaipėdos universiteto Menų akademijos Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėju architektu, profesoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Petru Grecevičiumi.
P. Grecevičius – ne tik teoretikas, bet ir praktikas, kuriantis projektus ir vadovaujantis architektūros, urbanistikos ir dizaino centrui „Baltijos kraštovaizdžiai“.
Klasterio „Jurbarko turai“ pirmininkei Kristinai Vančienei su P. Grecevičiumi teko dirbti dar 1997-2000 metais, kai architektas konsultavo Turizmo centro darbuotojus, patarinėjo turizmo vystymo srityje, padėjo planuoti dviračių takus.
Etnokultūros konferencijoje išgirdus profesoriaus paskaitą apie baltiškosios kultūros išsaugojimą K. Vančienei kilo mintis pasikviesti architektą į Jurbarką pristatyti etnokultūros ir lietuviškumo išsaugojimo ir puoselėjimo aplinkoje galimybes. Į susitikimą kviesti kaimo turizmo sodybų, kavinių savininkai, architektai, visi, kuriems rūpi aplinka.
Profesorius pasivaikščiojo po Jurbarką, įvertino aplinką. Šis susitikimas turės tęsinį – pavasarį architektas vėl lankysis Jurbarke, svečiuosis kaimo turizmo sodybose, įstaigose, maitinimo paslaugas teikiančiose įmonėse ir konsultuos, kaip tvarkyti aplinką. Pasak K. Vančienės, reikia daryti viską, kad mūsų miestas būtų gražus ir patrauklus ne tik patiems, bet ir turistams.
Kad susirinkusieji suprastų, kuo architektas užsiima, P. Grecevičius pristatė vieną iš savo darbų – Šiaurės Kinijos Jinzhou miesto apylinkėse parodoje „Expo 2013“ kartu su kolegomis sukurtą Baltų kultūros parką (Baltic land), kuris laimėjo bronzos medalį.
Konkursui iš viso buvo pateikta per 100 įvairių projektų, tarptautinė komisija atrinko 43, o antrajame etape – tik dvidešimt. Kiekvienam objektui įkurti kinų investuotojai skyrė po 1,8 mln. dolerių. Lietuva – pati mažiausia šalis, kuri perėjo atranką.
Architektas 0,5 ha plote sukomponavo daug elementų, kurie reprezentuoja baltiškąją kultūrą. Čia auga lietuvišką kraštovaizdį menantys ąžuolai, pušys, diemedžiai. Parke vietos atrado Palangos Birutės parko observatorijos modelis, unikalios Neringai vėtrungės, kuršiškas laivas – kurėnas, saulutės, zodiako ženklai, žalčio motyvai, gintariniai kuršiukai, įrengta net kūlgrinda. Per kelis mėnesius parke apsilankė 11 milijonų lankytojų.
Ši savita kultūrinė salelė įkurta šalia kitų įspūdingų erdvių, sukurtų kraštovaizdžio architektų iš viso pasaulio, ir įvairių kinų parkų meną pristatančių statinių bei istorinių parkų. 700 hektarų užimantis parkas veikia nuolat.
Projektuodamas parką ir keliaudamas po rytų šalis – Kiniją, Korėją, Japoniją architektas išstudijavo šių šalių kraštovaizdžio kūrimo specifiką ir filosofiją, kuria sėkmingai gali naudotis ir kitų šalių specialistai.
Semtis patirties
„Nors esu baltiškojo kraštovaizdžio šalininkas ir patriotas, patirties, kaip puoselėti savitumą, reikia semtis iš kaimynų ir senųjų kultūrų“, – tvirtina P. Grecevičius. Kinai jau prieš 3000 metų sodą įvardijo kaip meno rūšį. Rytų šalys labai vertina savo kultūros paveldą, žmonės domisi senais dalykais.
Lietuvoje einama neigimo keliu: griūva senieji kaimai, užmarštyje skęsta baltų ženklai ir simboliai, atmetame protėvių papročius ir aplinkos elementus. Lietuviai pamėgo kičą, nors turi stiprų vidinį grožio pojūtį. Požiūris „O man gražu!“ – labai gajus. Taip soduose pridygsta gandrų ir varlių skulptūrų. Žmonės nepasitiki ar net nemato reikalo kreiptis į specialistus – kraštovaizdžio architektus.
O ir vadinamieji kraštovaizdžio specialistai dirba kaip nori, jų niekas neatestuoja. Tokie „specialistai“ traukia šablonus iš interneto ir pristato kaip sektiną pavyzdį ar aplinkos tvarkymo madą.
P. Grecevičius Lietuvoje mato nemažai sugadintų kraštovaizdžių, neprofesionaliai sutvarkytų miestų. Kaip blogus pavyzdžius architektas mini centrinę Nidos aikštę, Žagarės aikštės „perliukus“ ir spalvotus Palangos šaligatvius.
„Greit apsiprantame ir su grožiu, ir su šiukšlėmis“, – sako architektas ir ragina ieškoti originalių idėjų, pagrįstų grožiu.
Architektūros pagrindų kūrėjai, iš kurių vadovėlių ir dabar mokomasi, žinių sėmėsi iš rytų kultūros. Japonų ir kinų soduose ir parkuose nerasi žiaurių ir niūrių scenų, bet gausu tradicinių elementų, populiarios tentinės struktūros, kurios mums gal dar ir ankstyvos dėl nekultūringo elgesio ir nemokėjimo tausoti aplinkos.
Šiose šalyse sodai projektuojami kartu su pastatu, todėl vyrauja vientisumas ir harmonija. Parkuose sodinami vietiniai medžiai, – žmonės randa ką veikti, architektų tikslas – užtikrinti komfortišką aplinką. Visų pastangų rezultatas – japoniškame sode gali fotografuoti kiekvieną kampelį ir nuotraukos bus fantastiškos, o lietuviškame parke turi ieškoti, ką verta įamžinti nuotraukoje.
Profesionalo žvilgsniu
Rytų šalių parkų tobulumas anaiptol nereiškia, kad viską reikia pritaikyti Lietuvoje. Galime pasiskolinti pagrindinius principus ir aplinkos tvarkymo filosofiją, kurios, deja, patys neturime, tačiau tikrai nereikia užsodinti mūsų parkų sakuromis ir bonsais. Galima įrengti nedidelius rytietiškus inkliuzus edukaciniais tikslais, kurie papuoštų miestą, kad ir tą patį panemunių taką.
Parkuose sodinti reikia savo krašto medžius: ąžuolus, beržus, spygliuočius. Tačiau reikia nepamiršti, kad medis auga ilgai, ir neverta sodinti virkštelių, nes rezultato sulauksime tik po 20 metų. Reikėtų atsisakyti ir pamėgtų tujų, kuriomis užmūrijama dažna sodyba.
P. Grecevičius, pasivaikščiojęs po Jurbarką, pastebėjo ir gerų, ir blogų tvarkymosi pavyzdžių. Pažerti kritikos vengęs architektas pastebėjo, kad Urbanistikos skyrius dirba lanksčiai ir nori pasiekti rezultatų, tik apželdinant miestą nėra rankos, kuri tvarkytų visą kompoziciją.
Žaliasis koridorius – Imsrės takai – puikus pagrindas kūrybai – čia galėtų atsirasti spalvotos dėmės – gėlynai, visur išlendančius garažus galima pridengti spygliuočiais, o naktinis apšvietimas šiuos takus gali neatpažįstamai pakeisti.
Nepeikė specialistas ir Jurbarko fontanų, gerėjosi renovuotais namais, tik apgailestavo, kad nėra kompleksiškumo ir kiekvienas jų tvarkosi atskirai. Nudžiugo neradęs spalvotų šaligatvių.
Puikus geros architektūros pavyzdys – biblioteka. Gražios Jurbarko bažnyčios, tačiau vartai prie evangelikų liuteronų maldos namų, specialisto manymu, – visiškai netinkamas sprendimas.
Centrinė aikštė, pasak P. Grecevičiaus, turi taisytinų vietų, bet dar visai nesugadinta. O teritorijos prie mokyklų – niūrios ir nuobodžios. Vaikus ugdo aplinka, kurioje jie būna, tad verta pagalvoti, kaip tą aplinką padaryti įdomesnę, kūrybiškesnę.
Jurbarko miesto vazonai P. Grecevičiui paliko dvejopą įspūdį. Didžiuosius jis įvardijo kaip nesusipratimą, kuris gali būti gražus tik apsodintas augalais. Tačiau tokius architektūros „šedevrus“ žmonės mato visus metus, ir jie daro neigiamą poveikį, ypač tokiu pilku metų laiku.
Tokių vazonų-konteineriukų, kaip Jurbarke, architektas sakė neatsimena ar kur matė, todėl tai jau yra pliusas. Žinoma, juose nederėtų sodinti eglučių ir taip kankinti medžių. Jurbarkas turi puikias galimybes augalus sodinti natūralioje dirvoje. Šie konteineriai gali atlikti ir reguliavimo funkciją – užtverti kelią. O juos papuošus Jurbarko ženklu, būtų neblogas miesto akcentas.
Jurbarke ryški trijų etnografinių regionų sankirta, todėl sunku sutarti, kokie simboliai naudotini. Bėda – architektūrinis palikimas: daug sluoksnių ir visi šalia. Tačiau Jurbarkas turi labai gerą potencialą, reikia išnaudoti Nemuną – atverti į jį erdves, surasti, kuo esame ypatingi, ir tai pabrėžti, ieškoti savitos kultūros, bruožų, rengti šventes, kurios pritrauktų turistų. Žvelgti, ką daro pasaulis, ir pritaikyti tai sau.
„Darykite viską taip, kad nekiltų klausimas, ko važiuoti į Jurbarką. O aš norėčiau kaskart vykdamas pro jūsų miestą matyti jį gražėjantį. Tam čia puikios sąlygos“, – optimizmo įkvėpė architektas P. Grecevičius.
Jūratė Stanaitienė
