Kovo 16-ąją minime Knygnešių dieną. Ji pasirinkta minėti žymiausio knygnešio, vadinamojo „knygnešių karaliaus“, Jurgio Bielinio gimimo dieną. Carinė Rusija po 1863 m. sukilimo, siekdama surusinti Lietuvą, 1864 m. uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis.
Eržvilko krašto knygnešiai
Jurbarko apylinkės – pasienio su Prūsija kraštas, kuriame taip pat klestėjo knygnešystė – unikalus lietuvių kultūrinio pasipriešinimo fenomenas, kai draudžiama spauda slapta iš Mažosios Lietuvos buvo gabenama į carinės Rusijos imperijos užgrobtą Didžiąją Lietuvą.
Tuomet daugiau kaip šimtmetį Lietuvos vardas buvo išbrauktas iš pasaulio politinio žemėlapio, tačiau ją atkurti pasiryžusios jėgos išliko. Svetimtaučiai negailestingai rovė lietuvių tautos kultūros šaknis, marino tautinę ir politinę sąmonę, bet jos užgesinti nepavyko – daug stipresnė pasirodė „vargo mokyklų“, kuriose slapta sąmoningiausi lietuvių inteligentai mokė lietuviško rašto įtaka.
Lietuviškų knygų trūkumas nulėmė tai, kad Eržvilko apylinkės tapo svarbiu draudžiamosios lietuviškos literatūros gabenimo, slėpimo ir platinimo punktu. Knygnešys P. Urbutis (1860-1931) iš Lenkčių kaimo pats parsiveždavo knygų iš Tilžės. Jaunystėje žemės neturėjęs, gyveno Jomantuose. Iki pat amžiaus pabaigos mėgęs knygas, todėl ir anūkus pramokęs skaityti. Knygas slėpdavęs aruode, o jas veždavęs paslėpęs po vežimo sėdyne.
Knygnešys Izidorius Pocius iš Eržvilko krašto Pagirių kaimo už knygų nešimą buvo stipriai sumuštas pasienio sargybinių ir tapo silpnapročiu. Todėl visą likusį gyvenimą pravaikščiojo su odiniu krepšiu ant pečių ir aštuonbriaune gumbuota lazda rankose.
Knygas platinęs Juozas Ignatavičius gimė Butkaičių kaime. Būdamas septynerių metų apako. Klajonėse jį lydėdavo sūnus Feliksas. „Ubago terboje“ šalia duonos kampučio visuomet būdavo ir elementorius.
Eržvilkiškis J. Toliušis (1883–1955), būdamas tik aštuonerių metų, pradėjo nešioti knygas. Namo kamaroje buvo prakirstas langas, pro kurį knygnešys įkišdavęs nešulį. Berniuko motina M. Toliušienė, sudėdavusi knygas į druskinį maišą, pažadindavusi sūnų ir liepdavusi eiti į Balandžių kaimą pas J. Pocių ir J. Žičkų. Kai žmogus paklausdavęs, ką nešė, tas atsakydavęs, kad gavęs bulvių.
Knygas aktyviai platino ir Antanas Steponaitis (1877-1966) iš Baužaičių kaimo. Leidinių gaudavo iš Izidoriaus Pociaus ir Petro Urbučio. Knygas veždavo ir panemunėmis, stengdavosi per miestelius pervažiuoti naktį, kad niekas nepastebėtų.
Knygas platino ir J. Šimonaitis taip pat iš Baužaičių. Jis buvo labai raštingas žmogus. Žmonės kalbėdavo, kad jis „koja gražiau parašydavęs, negu kitas ranka.“
Už lietuvišką spaudą – tremtis
Pašaltuoniškiai prisimena knygnešį Martyną Survilą, kurio garbei Pašaltuonio kapinėse juoduoja antkapinis marmuro akmuo. Jis buvo pagarsėjęs ne tik tarp Raseinių, bet ir kitų apskričių knygnešių. Ne kartą žandarų buvo tardomas, bet sėkmingai išsisukdavo. Ir tik 1901 metais buvo įveltas į aštuonerius metus trukusią 1895 m. pradėtą bylą. 1902 metais jis buvo nuteistas ir ištremtas dvejiems metams į Jekaterinoslavo guberniją.
Į šią bylą buvo įtrauktas ir kitas žymus šio krašto knygnešys Antanas Švedas, kilęs iš Paįkojų kaimo, vėliau gyvenęs Avietiškiuose. 1947 metais visa A. Švedo šeima tragiškai žuvo.
O kiek yra nežinomų, nepaminėtų, pamirštų lietuviškos spaudos gabentojų ir platintojų, kurie šį darbą perduodavo vienas kitam. Jų dėka lietuviškoji ir pažangi literatūra dar ilgai sklido Eržvilko apylinkėse ir toliau po spaudos atgavimo 1904 metais.
Težydi tulpės prie kryžių
Knygnešio didvyriškumą geriausiai įkūnija Jurgio Bielinio (1846-1918) veikla. Ne veltui jis buvo vadinamas knygnešių karaliumi. Buvo pabaigęs vokiečių pradinę mokyklą Rygoje, tačiau daug nusipelnė Lietuvos švietimui. Žandarų pramintas „Beliaku“ garsėjo kaip nesugaunamas. Nors suimtas buvo net penkis kartus, bet sugebėdavo šaltakraujiškai išsisukti ir pabėgti. Kai kada net basomis per sniegą. Jis sukūrė visą knygų platinimo tinklą, tikėjo Lietuvos nepriklausomybės atgavimu. Leido savaitinį laikraštėlį „Baltasis erelis“. Amžinasis keleivis, eidamas iš gimtojo Suorto kaimo (Biržų r.) į Lietuvių konferenciją Vilniuje, prisėdo po pakelės kryžiumi pailsėti ir nebepakilo.
Tegul prie visų knygnešių kryžių tulpės pražysta lyg kraujo lašai. Laisvės atimti tegul niekas nedrįsta – ji atkeliavo skausmo keliais. Tik Kaune, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, stovinti J. Zikaro skulptūra „Knygnešys“ mums primena nuostabiuosius Jurgio Bielinio ir kitų knygnešių žygius.
Mokytoja
Vida Švedaitė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
