Su Joana Grybiene bendravome gegužės 18-ąją. Specialiai to neplanavome, bet susitikimas būtent šią, Tarptautinę muziejų dieną, tapo prasmingu sutapimu: nors Joana nėra muziejininkė, likimas skyrė nuo pat jaunystės jai gyventi muziejuje ir muziejumi. Moters akyse, ir ne be jos indėlio, Vinco Grybo memorialinis muziejus keitėsi ir mūsų dienomis yra tapęs šviesuomenės traukos centru.
Prieš penketą dešimtmečių Joana atėjo į garsaus XX a. pirmosios pusės skulptoriaus monumentalisto Vinco Grybo šeimą ištekėjusi už jo vienintelio sūnaus Gedimino. Gyvai pažinti skulptorių marčiai nebeteko, nes 1941 m. V. Grybas hitlerininkų buvo nužudytas, o jo namuose Jurbarko parke po kelerių metų buvo įkurtas muziejus, tad jaunųjų Grybų šeima tikrąja tų žodžių prasme apsigyveno muziejuje.
Nors jau praėjo trys dešimtys metų, kai išsikraustė į kitą, savo pasistatytą, namą, o skulptoriaus memorialinis muziejus po ką tik baigto įgyvendinti projekto labai išgražėjo, J. Grybienės atmintyje tebegyvas pirmasis jų šeimos lizdas Jurbarko parko pakraštyje raudonų plytų dviejų aukštų name, kurį sugrįžęs iš Paryžiaus 1929-aisiais įsirengė žymusis skulptorius.
Pagrindinio muziejaus pastato administracinėje patalpoje, kur šnekamės jaukiai įsitaisiusios ant minkštasuolio, kadaise buvo virtuvė, kurioje Joana draugiškai išsitekdavo su savo anyta Kunigunda Grybiene – puikia šeimininke, mat dar prieš ištekėdama už skulptoriaus buvo baigusi kulinarijos kursus. Žiemą, pasak Joanos, virtuvėje būdavo nepaprastai šalta, nuo speigo apšarmodavo visos sienos.
Už paties V. Grybo suprojektuoto ir padaryto baltojo stalo, stovinčio svetainėje, jau tuomet buvusioje didžiąja ekspozicijų sale, kartais susėsdavo skulptoriaus sūnaus šeima su svečiais.
Antrame aukšte buvo du kambariai: vienas – jaunosios šeimos, kitas – skulptoriaus žmonos Kunigundos. „Čia stovėjo lova, o kitą dienomis išnešdavome į palėpę, juk turėjome išsitekti šiame mažame kambarėlyje penki žmonės. Kurdavau ir dabar štai tebestovinčią glazūruotų koklių krosnį, kurią buvo sumūrijęs pats skulptorius“, – pasakoja Joana. Po langais žydi senas sodas. Kriaušė ir obelys, sodintos V. Grybo, rudenimis nokina skanius vaisius.
J. Grybienė – medikė. Baigusi mokslus Joana neilgai dirbo Vilniuje – su sūneliu parvažiavo į Jurbarką, nes santykiai pirmojoje šeimoje nesusiklostė. Įsidarbino greitojoje pagalboje, per darbą ir su Gediminu Grybu – istoriku, vadovavusiu muziejui, susiėjo. „Susirgo Gedimino mama, o aš, kaip medikė, nuvažiavau apžiūrėti. Atsiminėm vienas kitą, jis mokėsi už mane viena klase žemiau, nors mokykloje ir nebendravome. Susidraugavom, Gediminas savo „Pobieda“ nuveždavo mane į tėviškę kitapus Nemuno, Gečių kaime. Susituokėm, abiems tai buvo antroji šeima, Gedimino dukrai Daivutei jau ėjo vienuolikti, mano Kęstutis buvo pusantrų“, – prisimena Joana jaunas dienas ir įvykius, visą tolesnį jos gyvenimą susiejusius su muziejumi.
„Bet tada muziejus buvo visai kitoks – nedidelis, ir ekskursijų nedaug tebuvo, – sako J. Grybienė. – Tame pastate, kur dabar eksponuojamos skulptūros, laikydavom kiaules ir karves, o kur durys per vidurį – stovėjo automobilis. Štai toj pievelėj ganydavosi karvė.“
Dabar, Joana sutinka, ta karvė muziejaus kieme tikrai keistai atrodytų, bet tada čia buvo Grybų namai ir jų kiemas. Kai valdžia nusprendė pastatą nacionalizuoti ir palikti tik muziejų, o šeimą iškeldinti, ypač Kunigunda Grybienė priešinosi ir pasiekė, kad būtų leista pasistatyti namą čia pat už muziejaus, didžiuliame sode. 1982-aisiais šeima persikraustė į naująjį namą ir nuo tol – turi dvejus namus ir du rūpesčius, nes visų Grybų gyvenimai susiję su muziejumi.
Kai baigusi dailės studijas namo sugrįžo Joanos dukra Rasa Grybaitė, Jurbarke apsigyveno ir marti – dailininkė Gabija Viduolytė, muziejuje viskas tapo kitaip. „Rasa ir Gabija prikvietė būrius žmonių – moko vaikus ir suaugusiuosius, organizuoja parodas, visokius renginius“, – džiaugiasi J. Grybienė atgijusiu muziejumi. Ir ji pati muziejaus gyvenime labai reikalinga: tą paduok, aną atnešk – nes viską čia žino kaip savuose namuose. Šeimininkišku žvilgsniu aprėpia kiekvieną kampelį, pataiso, pagražina, pasodina gėlių – nesvarbu, ar turi valdišką muziejaus darbuotojos pusetatį, ar neturi.
Ir ekspozicijų lankytojams J. Grybienė apie skulptorių gali papasakoti iš pirmų lūpų girdėtų istorijų: V. Grybo žmonos Kunigundos, jų sūnaus – savo vyro Gedimino, skulptoriaus mokinių, dar prieš keletą metų atvažiuodavusių į muziejų. Pavyzdžiui, kaip žymusis skulptorius, nors nuolat turėjo daugybę darbo, rasdavo laiko pavėžinti sūnų dviračiu toli už miesto. „Mama (taip Joana vadina Kunigundą Grybienę – D. K. pastaba) yra pasakojusi, kaip ją vyras išbarė, kad atėjusį kalėdoti kunigą vaišindama vynu ir pati iš mandagumo kelis gurkšnelius išgėrė. O ką ji turėjo daryti? Juk žinojo, kad vyras neįpils ir svečiui nepasiūlys, nes Grybas pats alkoholio nė lašo į burną neimdavo“, – pasakoja skulptoriaus marti.
Joana laiminga, kad čia, jos vaikų tėviškėje, puoselėjamas talentingo Lietuvos menininko atminimas, laiminga, nes tai daro jos vaikai, skulptoriaus Vinco Grybo vaikaičiai ir provaikaičiai – juk ar gali būti kas prasmingiau, kaip purenti dirvą, kurioje glūdi tavo šaknys, ir auginti naujus daigelius.
Skulptoriaus kadaise įsigyti namai tapo visos šeimos traukos centru. J.Grybienė tuo ypač džiaugiasi, nes žino, kad dukra Rasa, pasiryžusi įgyvendinti senelio svajones ir muziejų padaryti tikru kultūros židiniu, visada sulauks artimiausių žmonių palaikymo ir paramos. Visai šalia įsikūrė sūnus Kęstutis – jo auksinės rankos: ko imsis, tą padarys. Močiutės akyse auga anūkai Indrė ir Marius. Kitos dvi anūkėlės Eglė ir Kristė dažnai atvažiuoja iš Klaipėdos – dukra Rūta ten gyvena ir dirba muzikos mokytoja, bet visada randa galimybių ne tik aplankyti, bet ir dalyvauti muziejaus edukaciniuose renginiuose.
R. Grybaitė savo užsispyrimu neleido merdėti nei muziejui, nei atminimui apie skulptorių, savo senelį. Rasa per įvairius fondus sugeba gauti lėšų įvairiems kultūriniams projektams muziejuje įgyvendinti ir kviečia jurbarkiečius į įdomias parodas, koncertus, susitikimus su iškiliomis asmenybėmis.
Visiškai neseniai muziejuje baigtas didžiulis projektas – suremontuoti visi pastatai, atnaujintos ekspozicijos ir – svarbiausia – įgyvendinta Vinco Grybo svajonė apie menų namuką, kuriame galėtų kurti jurbarkiškiai meno mėgėjai. Atsidėkodama statybininkams, kurie dirbo per žiemos speigus muziejuje, J. Grybienė primezgė jiems šiltų vilnonių kojinių. Po rekonstrukcijos skulptoriaus namuose viskas šviečia naujumu, tačiau dvasia išlieka ta pati – senoviška: kiekvieną sutikti šiltai, nuoširdžiai, motiniškai.
Danutė KAROPČIKIENĖ
