Veliuoniškių Mačėnų šeimoje pasisvečiavęs vos porą valandų pajunti, kad jie – mama Reda, tėtis Naglis ir keturi jų vaikai – labai vertina vienas kitą ir visi kartu yra laimingi. Tiesa, jie patys savo šeimos laimei dešimtuko nerašo, bet juk laimė ir nėra kaip ta stotelė, kurioje išlipęs sakytum: viskas, toliau nevažiuosiu.
Pyrago sekmadienis
Į Veliuoną važiavau sekmadienį, nes tik tą dieną gali visus Mačėnus sutikti kartu. Sekmadienį didelių darbų nė vienas neužsiima: bendrauja, eina pasivaikščioti po savo miestelį, pavakare visi susėda prie stalo ir šnekučiuodamiesi valgo mamos iškeptą pyragą.
Kitokie būna šiokiadieniai, kai visi – kas kur. Vyriausiasis sūnus Karolis, jam 23-eji, dirba Veliuonos kultūros centre, 21-erių Paulius studijuoja Kauno miškų ūkio ir aplinkos inžinerijos kolegijoje – bus želdynų dizaineris. Mažieji – penkiolikmetis Simonas ir trylikametė Milda – Veliuonos gimnazijos ir Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos mokiniai. Tėtis Naglis – veterinarijos gydytojas, o mama Reda, irgi veterinarė, dirba Jurbarke, veterinarijos vaistinėje.
Aštuoniolika metų namie auginusi vaikus Reda jau penkeri metai kasdien išvažiuoja į darbą. Kas pasikeitė namuose? Reda sako, kad tik iš pradžių vaikai nerasdavo kur kas padėta, bet jie moka puikiai susitvarkyti, savimi ir kitais pasirūpinti. Visi turi pareigų: pavyzdžiui, sutvarkyti žiemai malkas ir būti pagrindiniais krosnies kūrentojais. Kai visi grįžta po darbų, namai būna šilti ir valgyti paruošta.
Skanaujame Redos pyrago, kuriam ji ekspromtu duoda pavadinimą „Viskas iš akies“. Tėtis Naglis pasakoja šeimos pradžios istoriją, kurią vaikai puikiausiai žino, nes juk ne kartą taip sėdėta ir šnekėtasi. Susipažino jie Veterinarijos akademijoje – vilniečio Naglio, vasaras leisdavusio kaime pas močiutę, noras būti veterinaru tapo lemtingas. „Redą sutikau šokių kolektyve: ji šoko, o aš grojau trimitu – taigi ji tiesiogine prasme šoko pagal mano dūdelę“, – juokiasi Naglis. Žino vaikai ir tai, kad tėtis mamą „nupirko“ pyragu, kurį daryti išmoko iš savo mamos, o į tą, kuriuo vaišino šokėją Redą, buvo įdėjęs per daug citrinų.
Trimito Naglis nebeturi, tik daug visokių dūdelių – bet ne šeimynykščiams šokdinti. Pas Mačėnus – kaip geroje kapeloje: visi groja, ir kiekvieno melodija svarbi darniam šeimos skambesiui. O diriguoja mama, nes ji, pasak Naglio, yra tik gerų idėjų generatorė.
Ne namisėdos
Muzikos instrumentų Mačėnų namuose daug, nes groja ne tik tėtis, bet ir visi vaikai. „Matėm, kad vaikai turi sugebėjimų, ir mokytis muzikos nė vieno nereikėjo versti – norėjo patys. Nuo mažens žaislinius akordeonus tampę vyresnieji sūnūs į muzikos mokyklą buvo priimti apeinant pirmą klasę. Karoliui labiau nei akordeonas vėliau prilipo gitara. Simonas dar būdamas pradinukas panoro groti smuiku, Mildutė meno mokykloje mokosi chorinio dainavimo ir namie groja klavinova, elektroniniu pianinu“, – pasakoja Reda.
Nors namų kapelos Mačėnai nėra sukūrę, savo gebėjimų neslepia ir nėra namisėdos: mažieji koncertuoja su Meno mokyklos kolektyvais, Karolis dalyvauja visuose Veliuonos kultūros centro renginiuose, neretai ir kartu su tėčiu, kaip kad Muziejų nakties renginyje Trakų pilyje, kur pasipuošę viduramžiškais kostiumais abu grojo istorinių šokių kolektyvui „Saltare festum“.
Į kultūrinę ir visuomeninę veiklą ypač pasinėręs šeimos galva – jis vaidina kultūros centro mėgėjų teatre, dalyvauja gimnazijos rengiamoje „Veliuoniškių veselijos“ inscenizacijoje ir turistams Veliuonos kraštą pristatančiame „Kalno vaidinime“. Jis, pasak Redos, tikras altruistas – negali atsisakyti prašomas ar nepadėti matydamas, kad kur ko trūksta. Todėl jis nuėjo giedoti į bažnyčios chorą – ten mažai giedotojų belikę, bei ėmėsi Veliuonos krašto bendruomenės vairo, kad suaktyvintų projektinę bendruomenės veiklą.
„O mes su vaikais esame tėčio palaikymo komanda“, – sako Reda, be apmaudo išleidžianti vyrą į repeticijas, renginius, susirinkimus. Pati po darbo atsipalaiduoja prižiūrėdama savo gėles ir gėlynus, žiemą mėgsta megzti, norėtų ir šokti, tik dabar nėra galimybių – nesutampa šokių užsiėmimų ir jos darbo grafikas.
Malonumas būti kartu
Skirtingi užsiėmimai nenustelbia Mačėnų šeimos darnos – jiems smagu leisti laiką kartu ir jie visada turi bendrai ką veikti. Svarbiausia – protingai organizuoti darbus. Šeštadienį (kai mama būna darbe!) namuose – tvarkos diena. Dažniausiai, pasak Naglio, viskas pavyksta, ir Redai belieka nebent kokį kampelį patvarkyti, užtat sekmadienis – visiems šventė.
Broliai sportuoja – vyriausiajam, Karoliui, sponsoriaujant, tėčiui konsultuojant, namo rūsyje patys įsirengė treniruoklių salę. Visi kartu eina pasivaikščioti – suka ratus po gražų savo miestelį, kopia į piliakalnius. Vasarą keliauja: didelis automobilis talpina visą šeimą, o norinčių pasilikti namie nebūna – ir mažiesiems, ir didiesiems vaikams įdomu važiuoti kartu su tėvais.
Kol kas Mačėnų šeimos ekskursijų maršrutai driekiasi po Lietuvą – planuoja juos vartydami kelionių knygą, kurią laimėjo tėtis Naglis 2012 metais. Tai prizas „Vilkyškių pieninės“ organizuotame „Juodai-balta – visuomet madinga“ fotografijų konkurse, „Karvių karvės“ nominacijoje. Per visus metus kaupiamas šeimos kelionių fondas. Smagias ir turiningas keliones į Anykščių kraštą, į Gelgaudiškio dvarą, į Smalininkus, kur, beje, Senovinės technikos muziejuje stovi pirmasis Mačėnų automobilis – žydras „kremliukas“, primena šeimos video ir fotoarchyvas, kurį nuo jaunystės pamėgęs filmuoti ir fotografuoti kaupia tėtis Naglis. „Smagu, ypač ilgais žiemos vakarais, susėdus pažiūrėti, kaip auga vaikai ir kaip keičiasi mūsų augintiniai“, – sako mama Reda.
Augintiniai šiltus ir draugiškus veliuoniškių namus labai myli, dažnai ir patys pasirenka Mačėnus savo šeimininkais. „Didysis šuo Toris priglaustas, nes Nagliui buvo gaila jį užmigdyti, nors tam buvo pasiruošęs ankstesnis šuns šeimininkas. Priglausta ir mažytė Čita – ji atėjo į mūsų namus išbadėjusi. Tik kalytę, prancūzų buldogę Heilę, įsigijome patys. Ji – nors dar maža, bet didelė nenuorama ir užsispyrėlė“, – pasakoja Reda. Gerai čia jaučiasi ir trys katinai: katė Lonė, jos kačiukas Tutis ir katinas Zipas, kuris pats atėjo ir pasiliko.
Laimės indeksas
Vaikai auga sveiki, didieji su mažaisiais, nors kartais ir pasiginčija, bet draugauja ir vieni kitus myli, savo vaikais pasitikime: nereikia galvoti, kad kas nors atsitiks – juk jie žino, kokie mūsų lūkesčiai, o ar juos pateisins, niekada negali žinoti. Bet tai vaikų gyvenimas, kurio tėvai negali nugyventi. Ir nors vis kažko trūksta – tai tik smulkmenos – taip kalbėjo Mačėnai ir vienu balsu tvirtino, kad savo šeimoje yra laimingi. Paskui svarstė, kad dešimtbalėje skalėje jų šeimos laimingumo indeksas būtų aštuoni, o gal aštuoni su puse, bet vaikai nedvejodami tvirtino, kad devyni – ir ne mažiau.
Suradę laimę šeimoje Reda ir Naglis visiems linki to paties: „Dėl šeimos reikia pasistengti, reikia nebijoti gyventi šeimoje, nebijoti auginti keturis vaikus – jie yra didžiausia vertybė. Gręžtis reikia ne į materiją, ne į komfortą, bet į artimiausius žmones. Santykius šeimoje reikia grįsti paprasta taisykle, kurią nuo mažens diegiame ir savo vaikams: nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum.“
Danutė Karopčikienė
