Jau daugiau kaip mėnesį gyvenu Danijoje, studijuoju universitete pagal studentų mainų programą. Išvykau iškart po kelionės į Ispaniją, kur dalyvavau Pasaulio jaunimo dienose. Madridas paliko neišdildomų įspūdžių, kuriais noriu pasidalyti su „Žvilgsnio“ skaitytojais.
Visų pirma – keliavimo būdas. Naudojuosi savo jaunyste ir renkuosi autostopą, nes tai turbūt vienintelis būdas keliaujant ne tik pažinti šalį vaizdais, bet ir bendraujant su žmonėmis, klausantis jų istorijų, dalijantis patirtimi. Tačiau smagiausia autostopo pusė – nuotykiai, nežinomybė, pasitikėjimas. Viskas, ką gali padaryti, tai atsistoti, ištiesti nykštį ir šypsotis (jei po 2 valandų 40 laipsnių karštyje dar nebūni pavargęs). Visa kita nebe mano valioje.
Kad ir kaip bebūtų keista, suplanuotas maršrutas beveik visada būna įvykdytas. Ir vakare, atsidūrus, tarkim, prie Viduržemio jūros, prisimeni abejones: ar pavyks įveikti 350 km per dieną, ar įmanoma vedant pirštu žemėlapyje sakyti – „Aš keliausiu pro Alpes, Apeninus, pietų Prancūziją, miegosiu prie jūros, ir visa tai – autostopu“!
Yra ir kita medalio pusė – oro sąlygos, sėkmė, kai nežinai, ar geriau, kai kepina saulė, 35 laipsniais karščio, o aplink nėra jokio pavėsio, ar geriau jau lytų. O kai dvi valandas niekas nesustoja, pradedi galvoti, kad šitoj šaly vairuotojai turbūt išvis niekam nestoja. Tačiau tai padeda pažinti save ir kelionės draugą.
Važiuodamas į Pasaulio jaunimo dienas Madride žinojau tik tiek, kad jose bus Popiežius ir dar du milijonai žmonių. Daugiau nieko. Kyla klausimas, kodėl tiek žmonių iš viso pasaulio – Brazilijos, Australijos, Argentinos, Malaizijos, Afrikos valstybių – renkasi į šį renginį? Ir tai vyksta jau 26 metus! Gyvenama mokyklose, miegama ant grindų, tik kai kurie, laimingieji, – šeimose. Programoje – susitikimai, katechezė, dalijimasis įspūdžiais. Mišios mažoje bažnytėlėje, kurioje sutilpo 1500 jaunų lietuvių – niekur nematytas vaizdas, plevėsuojančios vėliavos, šypsenos, žvilgsniai, giesmės. Be to, vyksta daugybė skirtingų renginių kasdien – pradedant koncertais, pamaldomis, baigiant konferencijomis ir spektakliais. Tai puiki galimybė pažinti kitas kultūras ir žmones.
Jaunimo dienų pabaigoje – susitikimas su Popiežiumi: du milijonai žmonių susirinko didžiuliame aerodrome ir buvo nuo vakaro iki kito ryto! Net keista pagalvojus, kad tai du trečdaliai Lietuvos gyventojų vienoje vietoje! Keistai geras jausmas apima tokioje minioje – skirtingi žmonės, iš šalių, kurios kariauja tarpusavyje, o čia susitikę kartu būna, dainuoja, meldžiasi, juokauja, nes juos sieja kažkas daugiau negu politinės pažiūros. Tokiomis akimirkomis atrodo, kad taika pasaulyje galima.
Kaip ir daugeliui renginių besibaigiant, taip ir iš šio nesinorėjo išvažiuoti – bendravimas tapo paprastas, galvojau, kodėl taip nebuvo anksčiau? Sėdi ant žolės besišnekučiuodamas, žaisdamas, juokaudamas ir ateina ta reta akimirka, kai nieko daugiau netrūksta. Supranti, kad jau kitą dieną to nebebus, tačiau kažkur pasąmonėje girdi, kad tai ne pabaiga, tik nauja pradžia.
Įkvėptas Pasaulio jaunimo dienų noriu padrąsinti bendraamžius: siekite savo tikslo, keliaukite į jį – tam reikia ryžto, pasitikėjimo ir tikėjimo.
Pijus Kuzma
