Iš Martyno Bakanausko tikėjausi išgirsti įspūdžių apie kelionę dviračiu per Lietuvą. Deja, ši kelionė Martynui nepavyko. Tiksliau, nepavyko dviračiui, kuris sulūžo, galima sakyti, pačioje važiavimo pradžioje. Net susėdus ant Vadžgirio bažnyčios laiptų vaikinas vis tiek pasakojo apie keliones.
Identitetas
Gimiau Kaune, iki ketvirtos klasės – Marijampolė, paskui – Vadžgirio laikotarpis, o dabar jau septyneri metai – Vilnius. Nepriskiriu savęs kokiam nors regionui, šia prasme mano identitetas dingęs. Jaučiuosi Lietuvos pilietis. Be abejonės, Lietuva man reiškia – tai jausmas, o kai yra jausmas, tai yra tikra. Nuvažiuoji į piliakalnius, pakeliauji po Lietuvą ir jauti, kad čia tavo protėviai, iš čia tradicijos – to nepajausi keliaudamas kažkur Vakaruose.
Viskas mano gyvenime eina iš jausmo, prigimtis verčia viską matyti per dvasingumo prizmę.
Kelionės
Kelionės atsirado labai anksti. Kiekvienas trokšta laisvės – ieško jos, vaikosi, o tam tikru momentu sustoja, pagauna komfortą. Mano vienas iš tikslų keliaujant pažinti žmones, klausinėti, kodėl trokšta laisvės, ar jie laimingi savo veikloje.
Paauglystėje prasidėjo visokie tranzavimai po Lietuvą, į koncertus… Mamai meluodavau, kad netranzuoju.
Spontaniškumo potraukis visada buvo. Pirmame kurse su pusbroliu užminėm mintį, kad faina būtų pakeliauti dviračiais. Nieko apie dviračius nežinojau, su fiziniu aktyvumu irgi buvau ryšį praradęs. Pagalvojom, pažvengėm, ir vėl pasirinkom tranzavimą.
Kai baigiau antrą kursą, išvažiavom po Europą. Buvo daug netikėtumo, spontaniškumo. Buvau aš, pusbrolis, jo draugas ir per autostop.lt susiradom keturias norinčias keliauti merginas. Niekada nebuvau jų matęs, o kai susitikom prie „Megos“, jau buvom pasiruošę tranzuoti. Nusprendėme keliauti poromis, vaikinas ir mergina, metėm monetą, kas – su kuo.
Sakoma, kad sunku su nepažįstamais žmonėmis keliauti, bet su ta mergina keliaudami gan įdomų maršrutą – Lenkija, Slovakija, Vengrija, Austrija, Čekija, Vokietija… – per dešimt dienų nė karto nebuvom susipykę. Kartu patyrėm kelionės nuotykį, išgyvenimus; atsiskyrėm prie Čekijos sienos, ir daugiau jos nemačiau. Atėjo žmogus ir išėjo. Praeitis neriša, apie ateitį negalvoji, mėgaujiesi šia akimirka. Tai vienas iš keistesnių kontaktų su žmonėmis.
Tas jausmas – kai tolsti nuo namų ir jauti, kad išeini iš komforto zonos, baimės nugalėjimas, laisvės atėjimas į tave patį. Jauti, kad esi čia ir dabar. Tas jausmas mane visad lydi kelionėse.
Tranzuodamas užsienyje jautiesi pripažintas, gerbiamas, nes turi keliautojo statusą, o Lietuvoje dažniausiai tik važiuoji iš taško A į tašką B. Lietuva per maža tranzuoti.
Antra kelionė – vėl norėjosi kitoniškumo santykių prasme. Keliavau su geru draugu, ir mes vežėmės gitarą, įjungėm į kelionę muziką. Techniškai buvo panašu – tranzuojant iškyla tokių problemų, kaip laukimas. Man nėra diskomfortas, kai reikia laukti, stringi, nors truputį tai dirgina.
O kaip man čia prasidėjo tie dviračiai? Gal pasikeitė gyvenimo matymas. Atėjo kitoks suvokimas, fizinio kūno vertinimas, atėjo joga, pasikeitė draugai, tapau abstinentu (negirtuokliavau, bet jeigu išgeri, vadinasi, geri, o jei negeri, esi abstinentas. Mėgstu save eksperimentuoti: kaip aš jausčiausi?), norėjosi fizinio aktyvumo.
Dviračiai užkabino. Pasibandėm po Lietuvą, paskui išmynėm nuo Klaipėdos iki Talino. Užtrukom 7 dienas. Tada pamačiau skirtumą tarp tranzavimo ir dviračio. Keliavimas dviračiu mane panardino – tai pastovūs laimės pliūpsniai, esi nuolatiniam transe. Pats mynimas duoda daug laimės – geresnio keliavimo būdo nesu atradęs. Čia nuolatinis sąlytis su žmonėmis ir su gamta. Galiu minti valandą, dvi, galiu ir dvylika valandų.
Po pirmos kelionės nepaleido mitis: noriu dar. Mindavau po 30 kilometrų Vilniaus apylinkėmis, bet tai – tik sportinis interesas.
Dirbau knygyne – atsibodo rutina, mintys buvo kelionėje. Norėjau pabandyti vienas – tai išbandymas, baimių nugalėjimas, komforto zonos palikimas. Mečiau darbą ir pasileidau į savo kol kas didžiausią kelionę – ir kilometrų, ir laiko atžvilgiu: apie keturis mėnesius užtruko ta kelionė ir neturėjo taip greit baigtis.
Nebuvo mano tikslas visą laiką minti, bet – pažinimas. Viename vienuolyne Belgijoje buvau tris savaites. Jau norėjosi į kelią. Iki miesto, kurį norėjau pasiekti, buvo 180 km. Buvau pailsėjęs ir nulėkiau per dieną. Po trijų savaičių nemynimo. Man trūko kelio raištis. Tada strigau. Koja velkasi, ir apie keliavimą negali būti kalbos, nors norėjau dar nukeliauti į Skandinaviją. Ar mane pats likimas sustabdė? Nereikia perdegti, reikia žinoti savo ribas.
Visko daug buvo toje kelionėje. Bet nesu keliautojas dėl objektų, nesu urbanistikos fanas, nors matydamas neužsimerkiu. Prahoje pasistačiau palapinę šalia upės ir ryte 4 val. pakilęs išmyniau – miestas visas rūkuose, dar šalta, ir Prahos architektūra kitaip atrodė. Bet prasidėjo turistų bruzdesys, karštis – turgų turgus, iš kurio norisi greičiau dingti. Man norisi erdvės, gamtos, man įdomus žmonių santykis – to ir ieškau. Ir vidinio pojūčio. Nors net nežinau, ar apskritai ko ieškau? Bet jau tikrai neieškau objektų, kuriuos turiu aplankyti ir nusifotografuoti.
Studijos
Studijavau istoriją, man liko diplominis, kurio po šiai dienai nesu apsigynęs. Istorija įdomu, tačiau tradicinė edukacinė sistema man ne prie širdies – labai daug laiko švaistymo. Bet pati istorija mane išmokė kritinio mąstymo, visą laiką viską tikrinti. Tą tikrai ji davė. Nepasikliauti vienu šaltiniu, gilintis dar ir dar, ir dar. Niekada nežinosi absoliučios tiesos, bet bent jau galėsi atsakyti už savo poziciją.
Su istorija aš nedirbsiu. Šiuo metu darbuojuosi vaikų namuose. Socialinio darbo kryptis man arčiau širdies, nes ten ugdai asmenybę. Gali tai ir per edukacinę prizmę pateikti, bet čia daugiau praktinės veiklos, o ne tik teorijos.
Mama pyksta dėl diplominio, bet man tas popierius niekada neatrodė kažkas tokio, kas duoda statusą ar kažkokią klasę, kad galėtum jaustis aukščiau ar galėti daugiau. Ar aš turiu tą popierių, ar jo neturiu – ar aš galiu daugiau, ar aš tampu kitu žmogum. Iš tikrųjų netampi.
Aš visada toks – prieš sistemą, nuo paauglystės. Neatmetu galimybės, gal ir būsiu pedagogas. Kaip jaučiu, taip ir darau. Darbas, banko paskola ir gyvenimas 40 metų į priekį sustyguotas – tokio modelio neturiu. Nežinau, gal kada ir turėsiu. Niekada nežinai. Nesakau, kad išsilavinimas blogai. Labai gerai. Bet aš niekur nepabėgau nuo knygų, net jaučiuosi labiau išsilavinęs, negu kai kurie mano grupiokai, kurie turi tuos diplomus.
Muzika
Vienas bardas vienoj stovykloj pasakė: gitara nėra instrumentas – tai gyvenimo būdas. Man gitara nuo paauglio. Ir kaip neįsivaizduojamai gali tave nuvesti vienas prisilietimas prie gitaros! Jei nebūčiau pradėjęs groti, nežinau, kokiu žmogum būčiau patapęs. Prisilietimas prie muzikos tave keičia. Tampi kitas – lavėji.
Kiek ta muzika gali daug. Dar ir dabar galiu dėkoti savo gitaros mokytojui klebonui Erastui Murauskui. Jis labai trumpai Vadžgiryje buvo, bet labai daug davė visiems Vadžgirio vaikams. Jis buvo dvasininkas ne šiaip, o tikras dvasininkas, jis dabar Šiluvoj, jis ne tik kalbėjo, bet viską rodė savo pavyzdžiu. Tikroji išmintis – ne tik pakalbėti, bet parodyti. Jis darė poveikį natūraliai. Jis davė impulsą – to ir reikia. Niekas tavęs nepadarys kažkuo, tu tik pats gali. Jis leido pajusti skonį.
Dabar profesionaliai nemuzikiuoju. Brolis daugiau muzikuoja, mes kartu pradėjom. Jis tuo metu buvo karatistas, bet gal aš jį uždegiau muzika ir jis dabar daugiau groja.
Buvimas su muzika tave veda kita kryptim. Apskritai – interesų turėjimas ankstyvoje paauglystėje yra labai svarbu. Pasaulėžiūra keičiasi, bet kertiniai pamatai išlieka. Tai visiems aišku, todėl tėvai veda vaikus į būrelius, bet kartais padaro klaidą primesdami. Kas primesta, dažniausiai rezultatų neduoda.
Mama
Visų mamos pačios geriausios. Man laisvės suteikimas buvo. Daug kas atėjo iš savęs ieškojimo, bet ne iš pavyzdžio. Augau su mama, nes tėvai išsiskyrė. Dėkoju mamai, kad palaiko kad ir ką aš daryčiau, nekritikuoja. Kiekvienai mamai svarbu, kad vaikas būtų laimingas. Bet ne todėl, kad vaikas pasiekė to, ko pati nepasiekė.
Kiekvieną žmogų, manau, kartais net iki senatvės, kankina klausimas: ar aš einu tuo keliu? Man patiko vienoj knygoj Karloso Kastanedos mintis, kad yra daug kelių, kurie niekur neveda. Gali eiti bet kuriuo, bet reikia sau užduoti klausimą: ar tas kelias turi širdį? Jei taip, jis yra tavo kelias.
Danutė KAROPČIKIENĖ
