Prasidėjus antram vasaros mėnesiui ir temperatūrai už lango šovus į viršų, ežerus, paplūdimius ir upių pakrantes nusėdo atsigaivinti norinčiųjų minios. Ekspertų teigimu, nors ekologinė Lietuvos vandenų būklė nėra ideali, dauguma atvejų maudytis vis dėlto galima.
Situacija Baltijos jūroje
Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų pasaulyje. Priežasčių tam ne viena – šiukšlinimas, žemės ūkio bei pramonės veikla, išsilieję naftos produktai, lėta vandens apytaka bei žema vandens temperatūra.
„Galima trimis žodžiais apibūdinti tą situaciją: stabili, bet nepatenkinama. Tai reiškia, kad pastaruosius 10–15 metų mes nematėm kokių nors ypatingų tendencijų, kad galėtume sakyti, kad ta būklė blogėja arba kažkoks stiprus pagerėjimas matomas. Bet kad ir kaip ten būtų, ta būklė, nors ir stabili, nors mes nematom kažkokių kritinių verčių, ji vis tiek yra nepatenkinama. Analizuojant pagal skirtingus rodiklius, tiesiog neatitinka to, ką mes galėtume vadinti gera būkle. Ekologinė būklė yra nepatenkinama, cheminė būklė taip pat nepatenkinama dėl tam tikrų teršalų buvimo“, – komentuoja Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas dr. Sergejus Suzdalevas.
Paplūdimys | T. Biliūno / BNS notr.
Taip, situacija nėra palanki, negalim pasakyti, kad viskas yra gerai, bet ir nėra tiek blogai, kad pasakytume, jog šią vasarą į Palangą nevažiuokit.
S. Suzdalevas
Pašnekovo teigimu, kalbant apie užterštumą svarbu suprasti, kad jo būna skirtingų tipų – nuo cheminio užterštumo tam tikromis medžiagomis iki fizinio užterštumo mikroplastikais. Dėl to mokslininkai Baltijos jūroje tiria ne tik vandens būklę, bet ir jūros dugną, gyvuosius organizmus, pavyzdžiui, žuvų organus, siekiama sužinoti, kokie teršalai juose kaupiasi.
„Kalbant apie tokį aplinkos komponentą kaip vanduo, tai mes iš tikrųjų galim pasidžiaugti, kad tendencija galbūt per pastaruosius 10–15 metų eina geryn. Mes vis dažniau fiksuojame mažesnes tam tikrų teršalų koncentracijas. Kita vertus, mes turime taip pat pasakyti, kad tyrimai tyrimams nelygūs. Tarkim, prieš 10–15 metų tyrinėjom vieną paletę kažkokių teršalų, kurie buvo apibrėžti direktyvose, įstojus į Europos Sąjungą, tų direktyvų atsirado daugiau, kaskart jos yra peržiūrimos, atnaujinamos ir panašiai. Lygiai taip pat atnaujinamas yra tų prioritetinių pavojingų medžiagų sąrašas. Prieš 10 metų tyrėm 10–15 tokių medžiagų, o pastaraisiais metais tiriam per 40 naujų medžiagų, kurios anksčiau nebuvo tirtos“, – pasakoja pašnekovas.
Paplūdimys | Ž. Gedvilos/BNS nuotr.
Anot S. Suzdalevo, pagrindinė blogos ekologinės būklės priežastis – per didelė bendro azoto ir fosforo koncentracija, dėl kurios Baltijos jūroje ima „žydėti dumbliai“ ir vyksta eutrofikacijos procesai, atsiranda negyvųjų zonų.
„Šiuo metu konstatuojama, kad beveik 97 proc. Baltijos jūros akvatorijos yra stebimi eutrofikacijos reiškiniai. Tas vandens žydėjimas paskui, aišku, sukelia aibę ir kitų problemų – vandens telkinių užžėlimą, vadinamąjį uždumblėjimą, automatiškai nuo to paskui kenčia ten gyvenantys organizmai (dėl deguonies stokos). Tai žuvų įvairovės mažėjimas, negyvų zonų atsiradimas. Kalbant apie maistingąsias medžiagas, mes tikrai negalim pasigirti, nematome gerėjančių tendencijų“, – komentuoja mokslininkas.
Baltijos jūros dugne taip pat guli apie 40 000 tonų cheminės amunicijos, išmestos po Antrojo pasaulinio karo, taip pat nežinomas kiekis įprastinės amunicijos ir nesprogusių šaudmenų.
Baltijos jūros dugne taip pat guli apie 40 000 tonų cheminės amunicijos, išmestos po Antrojo pasaulinio karo, taip pat nežinomas kiekis įprastinės amunicijos ir nesprogusių šaudmenų.
„Dėl cheminio ginklo šiek tiek situacija yra ne tai kad ramesnė, bet mes tik žinom faktą, kad taip, tas cheminis ginklas yra, mes žinom, kur jis yra lokalizuojamas – jis yra gana toli nuo mūsų krantų. O tai, kas yra toli nuo mūsų krantų ir ko žmogus negali pamatyti, automatiškai dažniausiai traktuojama kaip ne toks reikšmingas dalykas“, – pasakoja S. Suzdalevas.
Baltijos jūra | D. Umbraso / LRT nuotr.
Dauguma cheminių ginklų po vandeniu guli jau daugiau nei 70 metų, tad kyla pavojus, kas nutiks, jei jų korpusas pradės irti.
„Bet sklidimų, kurie galėtų turėti įtakos Lietuvos pajūriui, mes nepastebim. Galbūt reikės 10–15 metų, kad kažkokie konkretūs veiksniai pradėtų veikti visą aplinką būtent dėl cheminių ginklų per ilgo gulėjimo dugne. Šiuo metu mokslinė bendruomenė stengiasi įgyvendinti visus projektus, siekiama užbėgti įvykiams už akių, kol dar neprasidėjo didžiulė tragedija, kol nepradėjo sklisti pavojingos medžiagos iš tų gulinčių ginklų“, – teigia mokslininkas.
Anot pašnekovo, nors diskusijos apie Baltijos jūros užterštumą nerimsta, maudytis mūsų pajūryje vis dėlto yra saugu.
„Žmonės pradeda svarstyti, ar man čia verta į tą vandenį bristi, ar kojos nenukris, kažkokie organizmai neapsigyvens plaukuose ir taip toliau. Tai taip iš tikrųjų nėra. Mes sakom, kad taip, situacija nėra palanki, negalim pasakyti, kad viskas yra gerai, bet nėra tiek blogai, kad pasakytume, jog šią vasarą į Palangą nevažiuokit. Ne, žmonės važiuoja ir, kaip sako savivaldybių atstovai, kad bent jau šiemet kol kas vienintelis blogas oras trukdė žmonėms krypti į vandenį“, – juokauja S. Suzdalevas.
Baltijos jūra | E. Blažio / LRT nuotr.
Visgi, mokslininko teigimu, maudynių metu svarbiausia yra negerti vandens iš jūros.
„Ne dėl to, kad jis ten gali būt kažkoks chemiškai užterštas, bet kad jis yra druskingas ir kažkur gali suveikti organizme. Bent jau pastarųjų metų duomenys, kurių yra tikrai daug, rodo, kad pas mus tikrai maudytis yra nepavojinga, vanduo atitinka visus reikalavimus. Iš principo, saugu yra maudytis bent jau šią dieną ir skatinu tą daryti, kas mėgsta čia pas mus pajūryje atsigaivinti“, – apibendrina pašnekovas.
Ežerų ir upių būklė
2023-iųjų metų Aplinkos apsaugos agentūros parengtoje apibendrintoje Lietuvos aplinkos būklės ir jos pokyčių ataskaitoje skelbiama, kad geros ekologinės būklės neatitinka 65 proc. vandens telkinių, o atitinka tik 35 proc. Tačiau prastesnė ekologinė būklė nebūtinai reiškia ir prastesnę maudynių vandens kokybę.
Pagal Europos aplinkos apsaugos agentūros duomenis, puikios būklės vandens kokybė buvo 89,3 proc. Lietuvos maudyklų, pagal šį kriterijų šalis pateko į EU dešimtuką ir lenkė tokias valstybes kaip Ispanija, Suomija, Latvija, Švedija ir Nyderlandai.
Paplūdimys | D. Umbraso / LRT nuotr.
Anot Aplinkos būklės analitikos centro Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėjos Aldonos Margerienės, upių ekologinė būklė įvertinta pagal fizikinius-cheminius (ištirpusį vandenyje deguonį, organines, azotines ir fosfatines medžiagas) ir biologinius (fitobentosą, zoobentosą, fitoplanktoną, ichtionfauną, vandens florą) rodiklius, specifinius teršalus ir pavojingas medžiagas. Panašiai vertinama ir ežerų bei tvenkinių ekologinė būklė.
Higienos instituto naujausiais stebėjimais, higienos normų neatitinka ir maudytis nerekomenduojama Elektrėnų marių Geibonių poilsio zonoje ir nudistų maudymosi vietoje, Kalvarijos savivaldybėje esančiame Orijos ežere.
„Daugiausia vandens telkinių, kurie nepasiekė geros ekologinės būklės, nustatyta Nemuno upių baseino rajonuose (UBR) – Nevėžio, Šešupės ir Dubysos pabaseiniuose, Ventos UBR Šventosios (pajūryje) ir Ventos pabaseiniuose ir Lielupės UBR visuose pabaseiniuose“, – vardija pašnekovė.
Viena iš priežasčių – šiuose pabaseiniuose vykdoma intensyvi žemės ūkio veikla.
„Labiausiai vandens telkinių būklę neigiamai veikia pasklidoji tarša: į dirvožemį su gyvulių mėšlu ir dėl nesubalansuoto tręšimo su mineralinėmis trąšomis patenkančių junginių išplovos (azoto ir fosforo), daugiausia susidarančios dėl žemės ūkio veiklos. Pasklidoji tarša į vandens telkinius patenka ir iš namų ūkių, neprijungtų prie centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų“, – pasakoja A. Margerienė.
Paplūdimys | BNS nuotr.
Reikšmingą neigiamą poveikį biologinei įvairovei turi ir upių vagų pakeitimas, ir hidroelektrinių veikla.
„Dėl to vyrauja skurdi ir menkavertė vandens pakrančių augmenija. Pavojingos medžiagos patenka su pramoninėmis, buitinėmis nuotekomis ir iš žemės ūkio veiklos“, – komentuoja ekspertė.
Svarbų poveikį vandens telkiniams daro iš kaimyninių šalių patenkantys teršalai – Baltarusijos (daugiausia Nemunu ir Nerimi), Rusijos Federacijos Kaliningrado srities (daugiausia Nemunu ir Kuršių mariomis).
Tuo tarpu daugiausia gerą ekologinę būklę atitinkančių vandens telkinių yra Nemuno UBR Žeimenos, Merkio, Minijos ir Šventosios pabaseiniuose.
Konkrečiai pasitikrinti, kur maudytis saugu, o kurių vandens telkinių reikėtų vengti, galima Higienos instituto interneto svetainėje. Pateiktoje ataskaitoje įvardijama, kad, Lietuvos higienos normų naujausiais stebėjimais, higienos normų neatitinka ir maudytis nerekomenduojama Elektrėnų marių Geibonių poilsio zonoje ir nudistų maudymosi vietoje, Kalvarijos savivaldybėje esančiame Orijos ežere.
Karštis Vilniuje, asociatyvi nuotr. | D. Umbraso / LRT nuotr.
Įtakos turi ir klimato kaita
2024-ieji buvo karščiausi metai per visą stebėjimų istoriją, vasaras Europoje paženklinę karščio ir sausros bangomis. Pašnekovės teigimu, klimato kaita turi įtakos ir vandens telkinių užterštumui – esant karštoms ir sausoms vasaroms vandens kiekis upėse ir ežeruose mažėja, tad patekę į vandens telkinį teršalai „neatskiedžiami“.
„Dėl to vasaros metu padidėja azoto ir fosforo koncentracija, kuri yra pagrindinis veiksnys, skatinantis eutrofikaciją – spartų dumblių vystymąsi („vandens žydėjimą“), sukeliantį vandens telkinių užžėlimą ir uždumblėjimą, žuvų įvairovės mažėjimą, kritimą. Šylant klimatui, tikėtina, kad eutrofikacijos procesai spartės“, – apibendrina A. Margerienė.
kur daugiausiai zmoniu ten daugiausiai pri m y zta