Girdžiai – žalias miestelis, apsuptas sodų, viliojantis tvenkinio vėsa ir vešlių parko medžių pavėsiais. Tačiau Jūratė Šedauskienė Girdžius pamatė kitokius – plikus ir pilkus, kai baigusi Žemės ūkio akademiją 1963-aisiais atvyko ir buvo paskirta dirbti agronome-sodininke. Jai vadovaujant buvo kuriamas žaliasis miestelio rūbas, jos akyse Girdžių parko medeliai tarsi vaikai užaugo aukštais ir drūtais medžiais.
„Tuomet Girdžių ūkiui vadovavęs Juozas Jurgelevičius būtinai norėjo įveisti sodą ir apskritai – labai rūpinosi aplinka. Mane, vos atėjus, liepė sodinti liepas“, – prisimena J. Šedauskienė. Žinių jai, baigusiai agronomijos fakultetą, užteko, o Girdžiuose jautė ne tik ūkio vadovo, bet ir gyventojų supratimą ir palaikymą.
Kone prieš penkis dešimtmečius Girdžiuose pasodintas 136 hektarų ploto sodas. „Bet ne aš sodinau, – kuklinasi J. Šedauskienė, neprisiimdama nuopelnų, – ūkyje buvo sodininkystės brigada – labai darbštūs ir rūpestingi žmonės, juk medį ne tik pasodinti reikia, bet ir prižiūrėti.“ Agronomės-sodininkės rūpestis buvo suprojektuoti, kur ir ką sodinti, ir parinkti tinkamas augalų veisles: agrastų, pavyzdžiui, teko važiuoti net į Tulos miestą Rusijoje, o garsiosios žagarvyšnės Girdžiuose neaugo – žemė joms čia netinkama.
Auginti sodą gražu, o rūpesčių, pasak Jūratės, padaugėjo, kai prasidėjo derliaus realizavimas, nes sandėlių ūkis neturėjo, tad visas gėrybes reikėjo surasti kam parduoti. Tačiau didžiausias rūpestis ir tikras širdies skausmas sodininkui – matyti mirštantį medį. Liūdnas buvo 1973-ųjų pavasaris, kai po itin šaltos žiemos iššalo 9 hektarai slyvų.
Medis sodininkei – kaip žmogus. „Visada pasikalbėdavau su medžiais sode. Ir jie nujausdavo, kad kažkas atsitiks – paskutinis slyvų žydėjimas buvo nepaprastai gausus, bet kažkoks liūdnas. Ir obelys prieš sodo privatizavimą labai žydėjo ir vedė daug vaisių“, – pasakoja sodininkė Jūratė, o ašaros tvyksteli jos akyse. Jau seniai į tą, pasak moters, išparceliuotą sodą nebenueina – per didelis pergyvenimas matant, kad dabar ten ganomi gyvuliai.
Užtat didžiulį džiaugsmą Jūratei tebeteikia parkas, ypač pastaruoju metu, nes Girdžių seniūno Dariaus Juodaičio rūpesčiu jis vėl puoselėjamas – nupjaunama žolė, išgenėti medžiai, pastatyta suoliukų ir informaciniai skydeliai. Stengiamasi, kad parkas būtų patrauklus ne tik vietiniams, bet ir iš toliau žmonės atvyktų pažiūrėti augmenijos įvairovės. Agronomė J. Šedauskienė viliasi, kad negrįžtamai praėjo metai, kai parkas mažai kam berūpėjo, kai ir jam, kaip ir sodui, grėsė būti privatizuotam.
Girdžių parkas buvo kuriamas šalia ūkio kontoros ir naujųjų kultūros namų – iki tol ten augo girdžiškių daržai. Pastačius naują mokyklą ir nugriovus senosios pastatus, grožiui liko dar daugiau vietos, ir agronomė-sodininkė J. Šedauskienė ėmė ieškoti ir vežti į Girdžius dekoratyvinius medžius ir krūmus. „Tai dabar tų medžių visur galima gauti, o tada buvo sunku ir medelynų vienas kitas tebuvo“, – prisimena Jūratė, augalų parkui važiuodavusi į Latviją ir į Kaliningrado sritį – tolimesnis užsienis anuomet buvo uždarytas, sugebėdavusi gauti ir Lietuvos medelynuose, nors jie sodinukus daugiausia augindavo Maskvai. Bet ko pirkti ir sodinti Jūratė nenorėjo – augalas turėjo derėti prie kitų, parke sodinamų, be to, reikėjo ištirti, ar Girdžių dirvožemis ir klimatas jam tiks.
Apie kiekvieną medelį, per kelis dešimtmečius užaugusį dideliu medžiu, Jūratė gali papasakoti, kiekvieną apibūdinti, prisimena ir visų atkeliavimo į Girdžius istorijas. „Brangiausias? – sodininkė net sutrinka: nelengva iš visų su meile augintų išrinkti vienintelį. – Turbūt tulpmedžiai – labai reti Lietuvoje medžiai, tuomet jų augo tik Veliuonos parke. Iš šimto sėklelių tik viena sudygsta, todėl sodininkai Veliuonoje po tulpmedžiais miegodavo, kad surinktų sėklas.“
Du tulpmedžius į Girdžių parką J. Šedauskienė parvežė iš Raudondvario. Gavo tik todėl, kad tenykštį medelyną žadėta naikinti, o sodininkai nenorėjo likimo valiai palikti tokių ypatingų medžių. Tačiau Jūratė turėjo prižadėti, kad labai gerai juos prižiūrės. Abu tulpmedžiai, Veliuonos tulpmedžio vaikai, Girdžiuose prigijo ir auga, o pavasariais pražysta įstabiais žiedais.
„Įdomus medis – kanadinė cūga, parvežta iš Dubravos medelyno, susėdę po cūga indėnai rūko taikos pypkę. Ši – gyvatšakė eglė, išvesta Rusijoje. O šią, – sako Jūratė ir užvertusi galvą žiūri į dangų remiančią eglės viršūnę, – parsivežėm irgi iš Dubravos – liepė patiems išsikasti, tokią mažytę, o kokia užaugo per 35-erius metus!“
Su meile sodininkė šneka ir apie tuos medžius, kurie parke jau nebeauga – neprigijo ar žmogus pakėlė prieš juos ranką. „Iššalo margalapis ir raudonlapis klevai. Gaila kedrų – jiems pas mus buvo per šilta, bet labiausiai – tadžikų pasodinto ąžuolo: mes jį taip prižiūrėjom, o kai audra nulaužė šaką, buvo liepta jį visą nupjauti. Prie parduotuvės augo baltosios skiepytos akacijos. Po šaltosios žiemos Botanikos sodas prašė jų sėklų. Bet dabartiniai gamtosaugos specialistai liepė jas nupjauti – jie nepažino akacijų“, – apgailestauja sodininkė ne dėl gamtos, bet dėl žmogaus nemeilės medžiui.
Tačiau nepaisant praradimų Girdžių parkas išliko. Verslininkas Kęstutis Mockaitis, gražiai tvarkantis aplink savo įmonę esančią parko teritoriją, prieš keletą metų buvo sumanęs įrengti prie medžių informacines lenteles, J. Šedauskienė buvo paruošusi visų medžių ir krūmų aprašymus. Deja, sumanymas tada nebuvo įgyvendintas, galbūt pritrūko oficialiosios valdžios supratimo.
Kai iniciatyvos sutvarkyti parką ir įrengti informaciją lankytojams ėmėsi seniūnas D. Juodaitis, padėtis pasikeitė. Liepos mėnesį per Oninių šventę Girdžiuose pristatytas atnaujintas parkas. Prie 37 retų Lietuvoje medžių įrengtos informacinės lentelės. Apie parko kūrimą ir jame augančius medžius Oninių švęsti susirinkusiems girdžiškiams ir svečiams pasakojo J. Šedauskienė. Seniūnas jai įteikė padėką už parko puoselėjimą, už meilę gamtai ir grožiui.
Agronomė J. Šedauskienė daug nusipelnė, kad ir dabar Girdžiai – vienas gražiausių rajono miestelių, o anuomet, kai čia dar veikė paukštininkystės ūkis, buvo pripažintas vienu gražiausių Lietuvoje, šalia Mosėdžio, ir dabar garsaus savo akmenų muziejumi.
Jūratė prisimena, kad kai žmonės kėlėsi iš melioruojamų laukų ir statėsi miestelyje namus, ūkio vadovas rūpinosi, kad gražiai tvarkytų ir namų aplinką. Visiems primygtinai siūlė ne apsitverti tvoras, o pasisodinti gyvatvorę, net sodinukus veltui dalijo. Jūratė teigia, kad jai iki šiol labiau patinka gyvatvorė, ji ne tik gražiau, bet ir, skirtingai nei betoninė tvora, neleidžia žmonėms susvetimėti.
Sodinti medžius, pasak agronomės J. Šedauskienės, Girdžiuose buvo tarsi savaime suprantama ir gyventojai tam pritarė. „Sodinome ne tik parke, bet ir prie fermų, dirbtuvių, ir ne tik medžius, bet ir darželius. Sodindavom talkomis – žmonių susirinkdavo po šimtą: vyrų, moterų, vaikų. Paskui patys laistydavo, rūpindavosi savo medžiais“, – pasakoja Jūratė, kurią džiugino toks žmonių entuziazmas, toks noras gražiai gyventi ir auginti medžius.
Kone antras parkas buvo pasodintas prie kelio į Jokūbaičius – beržai, kalninės pušys, kitokie medeliai džiugino žaluma ne tik juos sodinusius žmones. „Dabar ten – privati valda. Pastatytos fermos, ganosi veršiai“, – sako Jūratė.
Privačioje teritorijoje atsidūrė ir prieš dvidešimtmetį Girdžių žmonių pasodintas Atgimimo ąžuolynas. Agronomė Jūratė puikiai prisimena, kaip sodinti 50 iš Raudondvario parsivežtų lietuviškų ąžuoliukų susirinko didelė talka, šis darbas žmonėms atrodė labai prasmingas. Paskui visi rūpinosi, kad molingoje žemėje pasodinti ąžuoliukai prigytų ir augtų – raišiojo juos, laistė.
Užauga visa, kas augdamas jaučia meilę ir rūpestį. Užaugo Girdžių parko medžiai, stiebiasi ir ąžuolynas, šį pavasarį vėl tarsi atgimęs naujam augimui. Medis suteikia prasmę jį sodinusio žmogaus darbui. Medis praauga žmogų, džiugina ir teikia pavėsį ne tik jį sodinusiems, bet daugybei žmonių.
Danutė Karopčikienė
