Kai liepos varva medumi, bitėms ir bitininkams – pats darbymetis. O medaus mėgėjams rūpestis – kaip iš daugybės išsirinkti patį geriausią, kuris tiktų ir maistui, ir vaistui. Stovyklavietėje „Medaus slėnis“ su bitininku Ovidijumi Jasinsku kalbėjomės apie bites, medų ir medunešį.
Yra toks palyginimas – darbštus kaip bitė. Tai gal bitelės viską ir nudirba, o bitininkui telieka tik medų parduoti ir pelną susižerti – bandau provokuoti „Medaus slėnio“ šeimininką O. Jasinską. „Jei nėra medaus, ir bitininkas nedirba, o jei geras medunešis, dirbi net naktį, bet nieko neuždirbi, nes nukrenta medaus kainos. Toks paradoksas“, – sako bitininkas.
Medunešis priklauso ir nuo to, kur ganosi bitės, ir nuo oro. Geriausia, kai naktimis palyja, o dieną karšta – tuomet augalai turi daug nektaro ir bitės ūžia. Kiek medaus bitės turi prinešti, kad būtų daug? „Žiūrint, kokio. Paprastai daug būna rapsų medaus, nes šių augalų apsėti didžiuliai plotai“, – aiškina bitininkas ir teigia, kad nei rapsų, nei kiti kultūriniai medūs – grikių, dobilų nėra patys vertingiausi, mat šie augalai, norint gauti geresnį derlių, tręšiami ir purškiami nuo kenkėjų. Rapsų medus pigesnis, tačiau, pasak bitininko, jo gali ragauti net alergiški medui žmonės.
Vertingiausias ekologiškas medus, surinktas iš miškų ir atokių vietų. Tačiau jo, pasak bitininko Ovidijaus, gaunama nedaug, nes ir ekologiškų vietų mažai – būtinai turi būti ne arčiau kaip 3 km nuo kelio ir nuo dirbamos žemės. Specialistų paskaičiavimu, ekologiško medaus bičių šeima per sezoną gali prinešti nuo 10 iki 35 kg, o jo kaina yra pati didžiausia.
Šiemet medus kur kas brangesnis nei pernai – Vilniuje už kilogramą mokama 30, Kaune galima nusiderėti iki 25 litų, Jurbarke 0,5 l kainuoja 15 litų.
Medaus kainą sąlygoja ne tik jo kokybė ir kiekis. Pasak bitininko O. Jasinsko, medus brangsta dėl visame pasaulyje plintančio viruso, kuris naikina bičių atsparumą ligoms. „Tai panašu į AIDS. Virusas plinta Amerikoje, Australijoje ir Kinijoje, jo jau aptikta ir Lenkijoje. Tik Lietuvoje dar nenustatyta, ar bitės miršta būtent dėl šio viruso“, – susirūpinęs sako didelio bityno savininkas ir pasiūlo pasižiūrėti filmą apie mokslininkų pastangas įveikti šį pražūtingą virusą. Filme rodoma ir kaip Kinijoje žmonės patys specialiomis šluotelėmis apdulkina vaismedžių žiedus, nes bitės išmirė.
O. Jasinsko bityno specializacija – natūralus medus. Natūralus – tai iš miškų, upių slėnių ir natūralių pievų augalų suneštas medus. Bitininkas teigia, kad norėdamas išlaikyti klientus nesivaiko kiekio, svarbiausia – gauti gerą medų. Pirkėjams O. Jasinskas siūlo ir monoflorinį medų, tai yra surinktą iš vienos augalų rūšies. Monoflorinio medaus biologinis poveikis organizmui nevienodas ir kur kas aktyvesnis negu poliflorinio, surinkto iš įvairių augalų.
Aukso spalvos pienių medus – kartoko skonio, ypač kvapnus, labai geras gydyti kvėpavimo takų uždegimus. Bet, pasak bitininko, gryno pienių medaus surinkti pavyksta itin mažai, nes kiaulpienės yra pirmasis taip gausiai žydintis pavasario augalas ir jo žiedų nektarą dažniausiai sunaudoja pačios bitės, kad sustiprėtų po žiemos. Peršalus rekomenduojama valgyti aviečių medų, kurio malonus kvapas primena aviečių arbatą. Akacijų medus kvepia šio augalo mediena, o surinkto iš liepų žiedų medaus kvapas ir giliausią žiemą primins svaigų vasaros žydėjimą. Liepų medus skatina prakaitavimą, pasak bitininko, net sukdamas tą medų nuo jo garų išprakaituoji.
Tačiau norint gauti monoflorinį medų reikia įdėti kur kas daugiau darbo. Bitininkas Ovidijus nuolat stebi, kokie augalai žydi aplinkui jo bityną trijų kilometrų spinduliu, kuria kryptimi skrenda bitės ir iš kokių žiedų neša nektarą. Nužydėjus vienos rūšies augalams, reikia suskubti išimti medų, nors koriai dažniausiai nebūna pilni, kad jis nesusimaišytų su kitos rūšies medumi. „Bitės visada žino, kur skristi, tik bitininkai, kad būtų paprasčiau, dažniausiai sumaišo skirtingų rūšių medų ir pardavinėja mišinius. Rūšiuoti yra papildomas darbas, už kurį reikia ir brangiau mokėti. Bet kai rūšiuoji, turi išskirtinių klientų“, – sako monoflorinį medų pirkėjams siūlantis bitininkas O. Jasinskas.
Pažinti skirtingų rūšių medų galima pagal skonį, kvapą ir spalvą. Stovyklavietėje „Medaus slėnis“ rengiamose degustacijose O. Jasinskas siūlo svečiams paragauti ar ne 10 skirtingų rūšių medaus ir pasakoja apie kiekvieno savybes. Pats Ovidijus sako galįs atskirti ne tik savo, bet ir svetimų bitynų medaus rūšis – per 26-erius bitininkavimo dideliame, apie 100 bičių šeimų, ūkyje jis įgijo tikros profesionalo patirties. Deja, eiliniam medaus ragautojui tie skoniai galop susimaišo – saldu gardu, ir tiek. Taigi norint išsirinkti geriausią belieka pasitikėti pardavėju ir prisiminti patyrusio bitininko Ovidijaus patarimus.
„Medus geriau už cukrų, nes jame nėra chloro, kuriuo cukrus balinamas, ir kitų priemaišų. Geriausias – pavasarinis, bet žydint pienėms kartu žydi ir rapsai, iš kurių daugiausia bitės ir prineša pavasarinio medaus“, – sako bitininkas.
Šviežias medus būna skystas. Jis sukietėja per 1–2 mėnesius, kietėdamas pabąla, paviršiuje susidaro baltas sluoksnis – tai oro burbuliukai, atsirandantys sukant medų, o paskui iškylantys į paviršių. Jeigu jų ar baltų „raštų“ ant medaus indelio sienelių nėra, galima įtarti, kad su medumi kažkas nederamo daryta – jis kaitintas ar maišytas su cukrumi. Sumaišytas su cukrumi medus rūgsta, o kaitinant susidaro kenksmingų medžiagų. „Kaitintu medumi pamaitintos bitės žūsta. Žmogus, žinoma, nenusinuodys, nebent suvalgęs kibirą kaitinto medaus pajus apsinuodijimo požymių. Kaitinant medus praranda visas gerąsias savybes, lygiai kaip ir ištirpintas karštoje arbatoje“, – sako bitininkas Ovidijus. Kaitinti medų gali prisireikti, kai jis dideliuose induose sukietėja ir supilstyti į mažesnius nepakaitinus nebeįmanoma.
„Kartais medus būna tarsi grūdėtas – nereikia bijoti,– perspėja bitininkas, – tai ne cukrus, o susikristalizavęs nektaras. Nesikristalizuoja tik lipčius.“ Lipčius – tai ant medžių lapų, spyglių, žolių susidarantis lipnus, saldus skystis, išskirtas amarų ir kitų vabzdžių. Bitės jį renka ir neša į avilius. Lipčiaus medus tirštesnis už žiedų, klampus, sunkiau tirpstantis burnoje. Lipčiuje daug mineralinių medžiagų, jis labai naudingas žmogaus organizmui.
„Medus – ir maistas, ir vaistas. Per dieną jo suvalgyti rekomenduojama tik 100 gramų, o pavasarinio – tik 50 gramų. Dėti medų į arbatą neverta – kaip ir pakaitintas jis praras savybes, geriau laižyti jo ir užgerti arbata. Nereikėtų pirkti kibiro vienos rūšies medaus visiems metams, geriau vartoti įvairesnį“, – pataria svetingasis „Medaus slėnio“ šeimininkas.
Panemunių regioniniame parke, Šilinės kaime, buvusioje dvarvietėje įsikūrusi stovyklavietė aprašyta Lietuvos pramonininkų konfederacijos žurnale, skirtame verslo, mokslo ir kultūros lyderiams „Best in Lithuania“. „Medaus slėnyje“ poilsiautojai randa gražią gamtą, ramybę, prisiragauja gardaus medaus. Tik bičių čia nėra, nes šis mažas dosnus gyvūnėlis dar ir skaudžiai gelia. „Ir mane sugelia neretai, ir man taip pat kaip ir kitiems skauda. Bet reikia žinoti, kada eiti pas bites ir kaip su jomis elgtis“, – sako patyręs bitininkas, savo bičių šeimas laikantis ten, kur joms platesnės ir skanesnės ganyklos, kur jos žmogui nedaro žalos, o tik neša skanų saldų medų.
Danutė Karopčikienė
