2025-ųjų spalį Vinco Grybo memorialinis muziejus minėjo 65-ąsias įkūrimo metines. O po poros mėnesių, po ilgų, varginančių diskusijų ir biurokratinių procesų, muziejus po daugybės metų vėl atgavo savarankiškos įstaigos statusą.
Istorija
1960-aisiais įkurtas Vinco Grybo memorialinis muziejus iki 1991 m. veikė kaip Nacionalinio M. K. Čiurlionio valstybinio dailės muziejaus padalinys. Vėliau muziejus buvo perduotas Jurbarko r. savivaldybei ir dešimtmetį veikė kaip nepriklausoma įstaiga, kol 2001 m., siekiant optimizuoti išlaidas, įstaiga buvo prijungta prie Jurbarko krašto muziejaus ir tapo jo struktūriniu padaliniu.
Nuo 2026-ųjų sausio 2 d., po 25 metų pertraukos, muziejus vėl tapo savarankiška įstaiga.
Ilgametė šio muziejaus vadovė, skulptoriaus anūkė Rasa Grybaitė, dabar laikinai atliekanti vadovės pareigas, neslepia, kad minčių ir pamąstymų apie muziejaus savarankiškumą kilo ne kartą, tačiau planai likdavo tik svajonėse. Visgi prieš beveik dvejus metus, Jurbarko krašto muziejui pradėjus vadovauti Arvydui Griškui, situacija ėmė keistis iš esmės. Pasak R. Grybaitės, Jurbarko krašto muziejaus struktūroje buvo juntama ne tik veiklos stagnacija, bet ir akivaizdžiai pablogėjo bendravimas su vadovybe, atsirado slegianti hierarchijos pajauta, trukdanti normaliai kūrybinei veiklai.
Skaudūs konfliktai
Vienas didžiausių konfliktų viešumon plykstelėjo praėjusių metų kovą, Jurbarko krašto muziejuje atidarius menininkui Pranciškui Mikutaičiui skirtą parodą. Skulptoriaus Vinco Grybo vaikaitei R. Grybaitei dėl joje pateikiamų netikslių istorinių faktų paroda sukėlė daug klausimų. Ji teigė, kad klaidingas istorinis interpretavimas ne tik klaidina visuomenę, bet ir menkina tikrąją atminties kultūros vertę, kurios saugojimas yra fundamentalus muziejininko uždavinys.
Būtent šis principinis nesutarimas dėl profesinės etikos ir istorinės tiesos tapo galutiniu lūžio tašku ir taip dėl įvairiausių konfliktų įaudrintuose Jurbarko krašto muziejaus ir jo padalinio – Vinco Grybo memorialinio muziejaus – vadovų ir darbuotojų santykiuose. Tolimesnė galimybė dirbti kartu buvo sunkiai suderinama ir sprendimo ieškota politiniu lygmeniu.
2025 m. rugpjūčio mėn. Jurbarko r. savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) lyderis Darius Virvilas parengė sprendimo projektą dėl Jurbarko krašto muziejaus reorganizavimo procedūrų, siekiant jį padalinti į du atskirus juridinius vienetus: Jurbarko krašto muziejų ir Vinco Grybo memorialinį muziejų.
Po ilgų diskusijų, rugsėjo mėnesį savivaldybės tarybos posėdyje apsispręsta dėl muziejų reorganizavimo, skaidant įstaigą ir įsteigiant dvi savarankiškas Jurbarko r. savivaldybės biudžetines įstaigas. Procesas persikėlė į lapkričio savivaldybės tarybos posėdį, kuriame buvo oficialiai patvirtinti Vinco Grybo memorialinio muziejaus nuostatai. Jurbarko krašto muziejaus direktoriui buvo suteikti įgaliojimai parašu patvirtinti šiuos nuostatus ir iki metų pabaigos įregistruoti naująją įstaigą Juridinių asmenų registre. Šis žingsnis galutinai užbaigė juridinį atsiskyrimo procesą, leidžiantį muziejui nuo 2026 m. sausio 1 d. pradėti skaičiuoti naują savarankiškos veiklos etapą.
Kova už profesionalumą
Kalbėdama apie ne vien emociškai, bet ir profesine prasme ypač skaudų Jurbarko krašto muziejaus skilimo procesą, menininkė R. Grybaitė prisimena po posėdžio mero ištartą frazę apie „metų skyrybas“.
Tačiau pačiam V. Grybo memorialinio muziejaus kolektyvui tai nebuvo praradimas. „Aš tuomet atvirai sakiau, kad dėl šių skyrybų, kaip retai pasitaiko, nė vienai iš pusių nė viena ašara nenubyrėjo. Abi liko patenkintos“, – teigia bendro darbo po Jurbarko krašto muziejaus stogu nebemačiusi R. Grybaitė.
Ji neslepia, kad pirmieji savarankiška tapusios įstaigos žingsniai buvo ne finansiniai, o psichologiniai: „Mums reikėjo reabilituotis, kad išliktume gyvos, sveikos ir kūrybingos. Nors muziejus praeityje jau buvo savarankiškas, pastarieji metai „podukros vietoje“ išryškino sistemines problemas.“
Muziejaus vadovė atvirai pasakoja ir apie jaustą finansavimo stygių, kai lėšos pirmiausia tekdavo administruojančiam muziejui. „Mums likdavo tik tai, kas likdavo. Buvo sakoma: kaip nors patys išgyvensite. Jautėmės kaip našlaičiai, nes tikrieji vaikai mamai visada buvo kiti“, – sako direktorė.
Muziejaus atskyrimas nebuvo tik ambicijų klausimas – procesas prilygintas išlikimo kovai. R. Grybaitė pabrėžia, kad pastarieji metai kėlė egzistencinį klausimą: ar muziejus iš viso išliks? Buvo susidurta su požiūriu, kad modernus, specifinis menininko memorialinis muziejus yra per sudėtingas ar „neįdomus“ rajono politikai.
„Mūsų suvokimas apie kultūrą ir muziejų kardinaliai skyrėsi. Nesuvokiama, kaip galima nevertinti šitiek metų dirbančio muziejininko, edukatoriaus, kuris sukūrė daugybę programų“, – sako vadovė.
Ji prisimena absurdiškus reikalavimus, kai iš jų buvo tikimasi tik siauro vietos istorijos fone pateikiamo turinio, pamirštant Vincą Grybą kaip Europos lygio kūrėją: „Istorija nėra tik tai, kas buvo vakar. Viskas, ką sukuriame šiandien, rytoj jau bus istorija.“
Pirmieji iššūkiai
Vienas didžiausių iššūkių tapus savarankiškiems buvo buhalterio paieška – daugelis specialistų bijojo biudžetinės įstaigos specifikos. Tačiau čia pagelbėjo naujoji komandos narė Sandra Mielkaitytė, kurią R. Grybaitė vadina „nauja injekcija“.
„Sandra parneša naujų muziejaus lankytojų iš visai kitokių grupių. Pasirodo, jurbarkiečiai tiesiog nustemba mus atradę“, – džiaugiasi laikinoji įstaigos vadovė. Pasak jos, ilgą laiką muziejus gyveno savotiškame „burbule“. „Kūrėm, kūrėm, sukūrėm… O dabar tas burbulas atsiveria ir skleidžiasi. Vyksta realus požiūrio keitimas į muziejų kaip į objektą“, – sako R. Grybaitė.
Šiandien, nors ir susidurdami su pradiniais biurokratiniais iššūkiais, muziejaus darbuotojai jaučiasi ramiau. Stiprus visuomenės ir profesionalų palaikymas suteikia jėgų kurti modernų, kokybišką ir atvirą muziejų, kuriame Vinco Grybo palikimas būtų ne tik „uždaryta praeitis“, o vyktų gyvas dialogas su dabartimi.
Nepaisant administracinių permainų, muziejus išlaiko savo pagrindinį kursą – orientaciją į aukščiausios kokybės profesionalų meną. Pasak R. Grybaitės, dabar visas dėmesys bus sutelktas į turinį. „Orientuojamės į profesionalumą. Net jei kalbame apie liaudies meną, renkamės pačius geriausius, gryniausius jo pavyzdžius“, – teigia ji.
Muziejaus kalendorius jau pildosi unikaliais susitikimais. Planuojamas vakaras su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi – jo metu skambės muzikinės improvizacijos „Zodiako“ tema, o kartu bus pristatomi meniniai kūriniai iš odos. Muziejaus darbuotojos pastebi, kad atgavus savarankiškumą iniciatyvos plaukia iš pačių žmonių ir organizacijų.
„Laukia visa eilė renginių, kurių pageidavo patys lankytojai ir kūrėjai – nuo juvelyrikos parodų iki sodų vakaronių. Planuojame Lietuvos rašytojų sąjungos simpoziumą, parodantį muziejaus prestižą kūrybinėse bendruomenėse. Taip pat bus plėtojami tarptautiniai ryšiai: laukiama žinių dėl „Erasmus“ projekto su Danija, kurio partneriai kantriai laukė, kol muziejus taps savarankišku subjektu“, – ateities planais dalijasi muziejininkė Eglė Blažiūnaitė.
Duoklė atminimui
Šiemet bus minima skaudi data: skulptoriaus V. Grybo sušaudymo 85-metis. Muziejus šią dieną pasitiks akcentuodamas ramybę ir susikaupimą. Planuojama unikali profesoriaus Algio Kliševičiaus mokinio, kaligrafo Egidijaus Giedraičio paroda, kurioje bus eksponuojamos kaligrafiškai išrašytos giliausios ir unikaliausios mintys iš V. Grybo rankraščių.
Muziejaus darbuotojai jau dabar tiesia kūrybinį kelią ir 2027-ųjų link, kuomet bus minimos trijų išskirtinių, karo nepalaužtų moterų – Lidijos Meškaitytės, Dalios Grinkevičiūtės ir Liūnės Sutemos gimimo sukaktys. „Pernai sėkmingai pristatėme Dalią Grinkevičiūtę, o dabar tęsime pažadą pasakoti apie Liūnę Sutemą ir jos brolį Henriką Nagį (Niliūną). Tai ne tik poezija, tai – supažindinimas su nepalaužiama dvasia“, – pasakoja R. Grybaitė.
Vienas didžiausių vadovės siekių – neleisti muziejui virsti paprastu „kultūrnamio“ tipo renginių centru. Ji kritiškai vertina tendenciją muziejus apkrauti atsitiktinėmis parodomis, kurios „išplauna“ įstaigos tapatybę. „Aš noriu sugrįžti prie mokslinės veiklos. Muziejus nėra tik galerija ar renginių salė. Žmonės turi rasti tą tikrąjį Vinco Grybo muziejų, o ne pereinamąją erdvę“, – tvirtina vadovė. Jos tikslas – rasti jėgų gilesniems tyrimams, paskaitoms ir edukacijoms, kurios atskleistų V. Grybo palikimą kaip gyvą, intelektualų turinį.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
