Spalio 23 d. Jurbarko viešojoje bibliotekoje pristatyta jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projekto „Misija Sibiras“ šių metų ekspedicija. Projekto dalyviai lanko lietuvių tremties vietas Sibire, o grįžę savo veiklą pristato visuomenei. Su jurbarkiečiais susitikti atvyko ekspedicijos dalyviai Andrius Bautronis ir Tadas Žirgulis.
Atminties projektas
Nuo pat pradžios 2005 m. „Misija Sibiras“ vadinama atminties projektu. Sugrįžus iš ekspedicijos papasakoti visuomenei, ypač jaunimui, apie lietuvių tremties ir įkalinimo vietas yra projekto dalyvių įsipareigojimas, nes taip ateinančioms kartoms perduodama Lietuvos istorija.
Ekspedicijos dalyviai Andrius ir Tadas pasakojo, kaip sudaroma „Misija Sibiras” komanda, kaip patys tapo jos nariais, apie pasirengimą kelionei bei misijoje nuveiktus darbus ir patirtus įspūdžius.
Pasak vaikinų, važiuoti į ekspediciją nori tie, kuriems svarbi Lietuvos istorija ir pati Lietuva. Patekti nelengva, nes šiemet norinčių buvo 700, o projekto pradžioje būta ir 1700! Ir pati ekspedicija nelengva, todėl dar prieš ją 76 jaunuoliai buvo pakviesti į žygį Dzūkijos miškuose, kur bandyta sudaryti panašias į ekspedicijos sąlygas, o į Sibirą vyko tik 15. Svarbiausias atrankos kriterijus yra ne fizinė ištvermė, o motyvacija – noras pačiam prisiliesti prie tolimos istorijos, pastangos ją išsaugoti ir skleisti.
Tremčių istorija jiems nebuvo nauja – daugumos šeimose buvo tremtinių ar politinių kalinių. Į pasiruošimą ekspedicijai įėjo ir tokie dalykai kaip kryždirbystės pamokos, užtat nuvykę jie sugebėjo padaryti beveik 6 m aukščio medinį kryžių, kurį pastatė vienose lietuvių tremtinių kapinėse. Be to, pamokos padėjo pagal išlikusius ornamentus senuose kryžiuose atpažinti lietuvių kapus. Muzikologė Zita Kelmickaitė juos mokė tremties dainų.
Andrius prieš kelionę aplankė Ariogaloje gyvenančią Genovaitę Kmieliauskienę – išklausė jos tremties istoriją ir gavo dėželę jos darželio tulpių svogūnėlių, kuriuos vežė pasodinti ant Sibiro tremtinių kapų. Šito Andrius susitikime nepasakojo, tai užrašyta jo dienoraštyje, publikuotame projekto tinklapyje – kelionės dienoraščius rašė visi ekspedicijos dalyviai.
Pradžia – vienybės dieną
„Iš Vilniaus geležinkelio stoties mus išlydėjo liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Simboliška, nes ir mūsų ekspedicija vienija visus lietuvius, sujungia praeitį su dabartimi, suartina skirtingų kartų žmones, – sakė Jurbarke A. Bautronis. – Maskvoje spėjome apžiūrėti Gulago muziejų – tik dvi mažos salytės, nors gulaguose žuvo milijonai žmonių.“
Lėktuvu iš Maskvos grupė nuskrido į Krasnojarską, iš ten lietuvių bendruomenė juos išlydėjo į šiaurę – maždaug už 400 km esančiame Liesosibirske prasidėjo ekspedicija.
Krasnojarsko kraštas dydžiu – kaip 36-ios Lietuvos, nusitęsęs skirtingose klimato juostose. Lietuvius čia pasitiko alinantis karštis ir daugybė uodų. Liesosibirske – maždaug Marijampolės dydžio mieste, pasak ekspedicijos dalyvių, tebegyvenama lietuvių tremtinių pastatytuose barakuose, o kapinės atrodė tarsi krūmynai – panašu, kad kai kuriose jau kelis dešimtmečius niekas nedaryta. Užžėlę ne tik lietuvių tremtinių kapai, vietiniai savųjų irgi neprižiūri.
Per taigą – be kelio
„Liesosibirske radome apie 50 lietuvių kapų. Ėmėmės darbo: reikėjo iškirsti krūmus, nurauti žoles, suremontuoti ir nudažyti tvoreles, išlikusius metalinius kryžius. Mūsų dirbanti grupė traukė vietinių dėmesį – pastebėjome, kad ir jie, gal iš smalsumo, ateina tvarkyti savo kapų. (…) Labai atsakingai darėme medinį kryžių. Ir todėl, kad miestelyje, kur vystoma miško pramonė, sunkiai gavome medienos, bet labiausiai dėl to, kad norėjome padaryti kokybiškai, kad kuo ilgiau jis stovėtų – juk kažin ar dar kas nors iš Lietuvos čia beatvyks“, – pasakojo T. Žirgulis.
Kryžių jaunimas papuošė lietuviškais ornamentais, prikalė Dievo mūkelę, o jo pašventinti iš Krasnojarsko atvyko lenkas katalikų kunigas. „Plazdėjo Lietuvos trispalvė, sugiedojome himną, pasimeldėm – kaip ir visose aplankytose kapinaitėse, po kryžium pasodinome lietuviškų tulpių ir užbėrėm iš Lietuvos atsivežta žeme. Tokiomis akimirkomis labiausiai supranti, kad esi lietuvis – himnas skambėjo tvirtai, garsiai, tikiu, kad kiekvienas iš mūsų apmąstėme kiekvieną jo žodį“, – sakė Andrius.
Sutvarkę šias, pirmąsias savo ekspedicijoje, kapines keliavo toliau palei Jenisiejaus upę atrasdami naujų kaimelių su juose tarsi seniai sustojusiu gyvenimu ir seniai niekieno nelankomus lietuvių kapus.
„Labai svarbu – komanda. Kai jau buvome daug darbų nuveikę ir susiformavome kaip stipri komanda, ekspedicijos vadas iškėlė mums iššūkį – taigoje, kur buvę tremtinių kaimeliai, surasti galbūt dar išlikusius jų kapus. 40 kilometrų ėjome bekele. Buvo įdomu, jautėme pareigą tą padaryti, bet buvo ir sunku – ypač psichologiškai ir ypač po to, kai viena moteris papasakojo, kad taigoje įmanoma susitikti mešką. O pritrinti kulnai – tai tarsi medaliai už nuopelnus“, – pasakojo Tadas.
Šviesūs susitikimai
Šviesių susitikimų ekspedicijoje buvo ne tik su Krasnojarsko krašte dar tebegyvenančiais lietuviais. Ekspedicijos dalyviai maloniai prisiminė pardavėją, kuri vidurnaktį lietuviams atrakino parduotuvę, ir kažkurio kaimelio seniūnę, pakvietusią merginas išsivanoti pirtyje, ir kitą – davusią savo automobilį (didžiulį sunkvežimį!) nuvežti jaunimą į kitą kaimą.
Vienas šviesuolis, tremtinys radioinžinierius, visam kaimui per garsiakalbį transliuojantis muziką, atsiprašinėjo, kad pamiršo lietuviškai, nors buvo tą kalbą išmokęs iš lietuvių, ir pasakojo, kaip skirtingų tautybių vieno likimo broliai draugiškai sugyvendavo.
„Potapovo kaimelyje sutikome lietuvę Veroniką, jos sodyba skiriasi iš visų – ten žydi gėlės. Krasnojarsko krašte ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai sutiko vienintelį ten tebegyvenantį lietuvį tremtinį Algirdą Merkį ir išgirdo autentišką jo tremties istoriją. „Jau išsiskyrę nutarėm pas jį dar sugrįžti, atsisveikinti ir padovanoti jam Trispalvę, kurią atsivežėm iš Lietuvos. Ta akimirka man išliks atmintyje visam gyvenimui“, – pasakojo A. Bautronis.
Kas yra patriotizmas?
A. Bautronis yra 27-erių metų istorijos mokytojas, dirbantis Juodaičių pagrindinėje mokykloje. „Mano senelis buvo politinis kalinys ir mirė Karagandos lageryje. Aš visą laiką domėjausi Lietuvos istorija ir nuo 8-os klasės norėjau būti mokytoju. Laikau save patriotu – džiaugiuosi, kad esu lietuvis, ir didžiuojuosi savo šalies istorija“, – sakė mokytojas.
Andrius mano, kad blogai yra tai, jog lietuviai negeba atskirti Tėvynės nuo valdžios. „Tėvynė – tai nėra valdžia, o valdžia nėra Tėvynė. Reikia išrauti tokį mąstymą su šaknimis. Valdžia keičiasi, o Tėvynė visada lieka ta pati. Socialinės problemos yra valdžios neįdirbis, o ne Tėvynės. Ir per savo valstybės šventes kelkime vėliavą ne valdžiai, o Tėvynei“, – sakė „Misija Sibiras 2014“ dalyvis.
Susitikime su jaunimo patriotiškumą ugdančio projekto „Misija Sibiras“ dalyviais Jurbarko jaunimo, deja, nebuvo. Atėjo daugiausia vyresni žmonės, kurie patys ar jų artimieji išgyveno tremtį. Po susitikimo ne vienas jų dar norėjo pakalbinti ar bent ranką paspausti jaunuoliams, aplankiusiems tas vietas, kur prabėgo tremties siaubu paženklinta jaunystė.
