Miškas be kelio – miškas be žmogaus. Tokia taisykle vadovaujasi kasmet kelias dešimtis kilometrų kelių nutiesiantys ir sutaisantys Jurbarko miškų urėdijos specialistai. Be gerų kelių tinklo būtų neįmanoma nei užauginti vertingą mišką, nei nukirsti ir išvežti medieną. Kelių priežiūra kainuoja milijonus, kuriuos iš savo kišenės kol kas traukia išskirtinai miškininkai. O didžioji dalis miško verslu užsiimančių privatininkų stengiasi tyliai išgabenti medieną, kad netektų atsakyti už sugadintus kelius.
Padėtis netrukus turėtų pasikeisti. Aplinkos ministras pasirašė įsakymą, kuriuo privatūs medienos siuntėjai privalės suteikti visą informaciją apie vietą, kurioje bus kertama mediena, apie ją gabensiantį transportą, vežėją bei maršrutą. Privatininkams taip pat teks dalintis savo pelnu su valstybe. Jie nuo kitų metų privalės mokėti 5 procentų atskaitymus į valstybės biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Šie pinigai bus naudojami miškų infrastruktūrai išlaikyti ir tvarkyti.
Milijonas kasmet
Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys tikina, kad situacija sudėtinga ten, kur susimaišo valstybiniai ir privatūs miškai. Puikia infrastruktūra patyliukais skuba pasinaudoti medienos vežėjai, kurie stengiasi nepastebėti išgabenti produkciją ir išvengti atsakomybės, jei sugadina kelius.
„Kai buvo grąžinami miškai ar jais buvo kompensuojama už žemę, manau, buvo galima laikytis kiek kitokių gairių, neišmėtyti grąžinamų plotų bet kur ir bet kaip. Jei privatūs ir valstybiniai miškai būtų aiškiai atskirti, šiandien išvengtume daug keblumų“, – sakė F. Bakys.
Jurbarko miškų urėdija kasmet kelių statybai ir priežiūrai išleidžia apie milijoną litų. Ši suma šiek tiek svyruoja priklausomai nuo atliekamų darbų. Nutiesti naujo kelio kilometrą šiandien kainuoja nuo 300 tūkst. iki 350 tūkst. litų.
„Prieš septynetą ar aštuonetą metų kelių tiesimas kainavo gerokai pigiau. Kilometrą kelio nutiesti buvo galima už maždaug 130-150 tūkst. litų. Šiandien įkainiai kur kas didesni ir labai priklauso nuo to, kiek toli reikia gabenti medžiagas keliui tiesti“, – sakė F. Bakys.
Milžiniškas sumas suryja ir esamų kelių taisymas bei priežiūra, tačiau jų apleisti miškininkai negali. Kelių tinklas reikalingas ne tik miškų priežiūrai, kirtimams, medienai išvežti, miško apsaugos ir tvarkymo darbams, bet ir visaverčiam socialiniam gyvenimui. Kai miškuose keliai geri, juose lankosi žmonės, važiuoja mokinių ekskursijos, aktyviai leidžiamas laisvalaikis.
Geriausias pavyzdys – į šiaurę nuo Jurbarko esanti Balandinės girininkija. Čia, drėgnuose miškuose, anksčiau visai nebuvo kelių. Juos urėdija nutiesė savo lėšomis, todėl dabar paprasta atvežti miško kirtimo techniką ir išgabenti medieną, o žmonėms pasisvečiuoti gamtoje.
„Anksčiau reikėjo taikytis prie gamtos sąlygų. Techniką teko į kirtavietes gabenti prasidėjus šalčiams. Tačiau gamta – nenuspėjama. Galima nuvežti techniką, o išvežti jau nebepavyks, įšalas bus atleistas. Be to, dabartinė rinka diktuoja savo sąlygas, į kurias būtina labai greitai reaguoti. Norėdami parduoti produkciją už gerą kainą, dažniausiai turime ją paruošti per keletą dienų. Pirkėjai retai kada gali laukti įšalo“, – sakė urėdas.
Kontroliuoti sudėtinga
Į rinką atsižvelgia ir privačių miškų savininkai. Esant paklausai jie iškirsti ir pasiima pinigus. Į mišką atvyksta pirkėjo nusamdytas kirtėjas, kuris išpjauna medžius. Medieną išveža nusamdytas vežėjas, kuris ją pristato pirkėjui. Didžiausias šių verslo subjektų rūpestis – darbus padaryti kuo greičiau.
Todėl dalis vežėjų nesuka galvos, koks išvežus medieną liks kelias. Sunkiasvoriai miškavežiai drėgną kelią sunkiai išvažiuojama bekele gali paversti vos per keletą reisų. Jei suniokotas kelias laiku nesutvarkomas, gali tekti net tiesti naują.
„Girininkai stengiasi kontroliuoti kirtimus, stebėti, kada ir kaip išvežama mediena, tačiau su šiuolaikine technika iškirsti šimtą ar du šimtus kubų užtenka keleto dienų. Todėl, jei yra reikalų kitoje girininkijos pusėje, apie išvežant medieną subjaurotus kelius galima sužinoti tik juos pamačius“, – kalbėjo F. Bakys.
Nors nustatyti, kam priklauso iškirstas miškas, galima nesunkiai, surasti kelią sugadinusį vežėją ir įrodyti, kad tai jo darbas – beveik neįmanoma misija.
Būtent dėl šios priežasties aplinkos ministro 2014 m. spalio 9 d. įsakymu buvo papildytas apvalios medienos, pagamintos privačiuose miškuose, gabenimo tvarkos aprašas. Dokumentas numato, kad savivaldybės nustatys, kada ypač didelė tikimybė, kad miškų keliai gali būti sugadinti. Tuo metu medienos siuntėjai privalės informuoti apie planuojamą gabenti medieną miškų keliais. Bus privaloma raštu ne vėliau kaip dieną prieš išvežimą pranešti apie vežėją, transporto priemonę, pakrovimo vietą, planuojamą gabenimo maršrutą. Taip pat numatytas įpareigojimas nedelsiant sutvarkyti sugadintą kelią.
Jei kuris nors iš išvardintų punktų pasikeis, medienos siuntėjas privalo institucijas informuoti ne vėliau kaip medienos vežimo dieną.
Minėtų dokumentų kopiją kartu su medienos gabenimo dokumentais medienos siuntėjai privalės įteikti vežėjui ar fiziniam asmeniui, kurie teiks vežimo paslaugą.
Kelių nebeliko
Kad privačius vežėjus būtina kontroliuoti, rodo nuosavų miškų plotai. Čia buvę žvyrkeliai virtę sunkiasvorės technikos išmalta bekele, kurią sunkiai įveikia net visureigiai.
„Yra vienas kelias Panemunės girininkijoje, pro kurį teko važiuoti. Paskutinį kartą visureigius palikome, nes neišvažiavome. Prisimenu, kad tas kelias buvo puikus, dulkantis žvyrkelis. Dabar ten jokio kelio nebėra. Tai pavyzdys, kas atsitinka, kai nėra nei normalaus kelio savininko, nei atsakomybės už tai, kas sugadinama“, – sakė F. Bakys.
Panašus kelias yra ir Veliuonos apylinkėse. Pastarasis – dar baisesnis, ten sunkiai išvažiuoja net ir miško ar gelbėtojų technika.
„Nereikėtų nustebti, jei kada tokiose vietose gaisrą gesinti ar suteikti kitokią pagalbą nepavyks, nes jos bus paprasčiausiai nepasiekiamos“, – įsitikinęs urėdas.
Dalysis pelnu
Dėl šių priežasčių nuspręsta ne tik sugriežtinti medienos vežimo taisykles, bet ir atseikėti dalį privatininkų pelno miškų infrastruktūrai tvarkyti. Planuojama, kad naujasis 5 proc. apyvartos mokestis bus skiriamas miško keliams tvarkyti, priešgaisriniams įrenginiams, sausinimo sistemoms ir kitoms būtinoms reikmėms.
Anksčiau miško verslu užsiimantys privatininkai neturėjo galimybės prisidėti prie kelių tvarkymo, nes nebuvo tam numatyto biurokratinio mechanizmo.
„Kol kas neaišku, nei kaip bus administruojamas mokestis, nei kaip skirstomas, tačiau jis tikrai padės išlaikyti ir sutvarkyti miškų infrastruktūrą“, – neabejoja F. Bakys.
Lukas PILECKAS
