Lietuvos mokiniai dalyvauja 50-ajame jaunųjų filologų konkurse. Sausio 17 d. paskelbti rajono mokyklų mokiniai, geriausių konkursui pateiktų poezijos, prozos, vertimo ir tautosakos darbų autoriai. Konkursą organizuoja Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, respublikinis renginys numatytas balandžio pradžioje.
Po ilgų diskusijų
Mokinių darbus vertino lituanistų komisija: Saulius Ambrazaitis, Džiuljeta Čerauskienė, Renata Matuzienė, Jūratė Videikienė. Komisijos pirmininkė Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistė Dalia Jaramavičienė sakė, kad darbų, ypač poezijos, buvo pateikta daug, ir komisijos nariai ilgai diskutavo, kol paskirstė vietas.
Poezijos sekcijoje skirtos trys prizinės vietos: pirma – Liepai Pažereckaitei (Vytauto Didžiojo pagrindinė mokykla, mokyt. Nijolė Laurinaitienė), antra Agnei Urbonaitei (Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija, mokyt. Vilija Bartusevičienė), trečia Ievai Lekavičiūtei (Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazija, mokyt. R. Matuzienė).
Prozos sekcijoje įvertinti du kūrėjai: Aistė Rentelytė (Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazija, mokyt. V. Bartusevičienė) ir Simonas Stankaitis (Eržvilko gimnazija, mokyt. Virginija Augaitienė).
Už vertimą iš anglų kalbos įvertinta Gabija Eicheltaitė, už tautosakos darbą – Mantas Širkevičius, abu iš Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos (mokyt. Asta Akutaitienė ir J. Videikienė). Konkurencijos čia nebuvo – vertimo ir tautosakos pateikta tik po vieną darbą, tačiau, pasak komisijos pirmininkės D. Jaramavičienės, abu labai stiprūs.
Reikia dviejų kalbų
Jurbarko gimnazijos pirmokė G. Eicheltaitė išvertė Marko Tveno kūrinio „Valkata užsienyje“ ištrauką.
„Dalyvauti pasiūlė anglų kalbos mokytoja Asta Akutaitienė. Tekstą rinkomės labai ilgai, kartu su mokytoja, tarėmės su lietuvių kalbos mokytoja Jūrate Videikiene. Tekstas buvo apie mėlynąjį kėkštą – jis iš visų paukščių geriausiai moka „kalbėti“. Įdomi pastraipa! Man patinka gyvūnai. O mokytoja sakė, kad tas tekstas dar niekieno neverstas į lietuvių. Išverčiau tris puslapius“, – šypsodamasi pasakojo Gabija.
Matyt, versti buvo įdomu? „Aš verčiau namie, nešiau pastraipas pirmiausia anglų mokytojai, ji pažiūrėdavo, ar viskas gerai. Tada lietuvių mokytojai – ar lietuviškai skamba gerai“, – pasakojo gimnazistė.
Būtent! Vertėjui reikia valdyti dvi kalbas. Ir valdyti pačiam. „Google“ vertėjas verčiant grožinį tekstą – prastas pagalbininkas. „Neįveikiama jam šnekamoji anglų kalba. Būdavo, išsiverti dalimis, sudedi sakinį ir kartais pati jo nesupranti. Tada būtinai turi eiti pas mokytoją klausti patarimo“, – sako Gabija.
Mergina prisimena, kad buvo keli sakiniai, kur ilgokai reikėjo ieškoti, kaip pasakyti lietuviškai. „Ypač su perkeltinėmis prasmėmis – anglai turi savo, lietuviai savo, kitokias. Pavyzdžiui, pažodžiui išverčiau: „Migla dingsta nuo skustuvo ašmenų“. O kaip lietuviškai? Teko pasukti galvą. Ir mes išvertėm: „Dingsta kaip gyvybė, palytėta skustuvo ašmenų.“
„Net pati nežinau, kodėl man pasiūlė. Anglų man ir Vytauto Didžiojo mokykloje neblogai sekėsi. Lietuvių irgi visai gerai. Ir apskritai, mokytis yra įdomu, nes mokaisi sau, ne kitiems. Tai mano ateitis, ir mama man taip sako. Nors būna, kad nesinori į tą mokyklą, bet turbūt visiems taip būna… Vienas mano pomėgių yra kompiuteriniai žaidimai – jie lavina ir fantaziją, ir anglų kalbą, ypač šnekamąją. Blogoji pusė, kad kartais nesinori eiti į mokyklą, jei per ilgai užsižaidi“, – atvirauja Gabija.
„Galvoju profesiją rinktis susijusią su informacinėm technologijom. Vertėja savęs neįsivaizduoju, kad sėdėčiau ir versčiau knygas. Nebent versti ir iliustruoti“, – svarsto Gabija, nes ir dailė jai patinka, sako esanti tokia „prie meno“.
Vertimo konkurse G. Eicheltaitė yra dalyvavusi ir anksčiau, tik nieko tada nelaimėjo. O šiemet jos vertimas išsiųstas į respublikinį konkursą.
Žodis – mokytojai
Mintimis apie kuriančius mokinius pasidalijo Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Laurinaitienė: „Rašančių nėra daug. Mano mokinių dabar tik viena Liepa. Mes pradėjom nuo epistolinio rašinio, laimėjom du kartus. Pernai su poezija jau ėjom į konkursą. Šiemet labai paaugom. Labai! Kai ji man atsiuntė šių metų pluoštelį, labai skyrėsi nuo pernai. Liepa turi kažkokį lūkestį…
Kūrybiškų mokinių yra. Visada visus žavi, kai vaikai sustoja, padainuoja, pagroja – visi plojam. O vat rašantys sukasi daugiau kameriniame rate. Juos labai sunku atpažinti. Galbūt yra ir daugiau? Turiu dar vieną berniuką, bet mes dar tik augam, viešai nesirodom.
Liepą mokau nuo penktos klasės. Paimi penktokus, vedi, vedi, vedi. Prieš tai neturėjau kuriančių. Dabar Liepa – toks spinduliukas.
Be to, Liepa yra raštinga – klaidų jos eilėraščiuose taisyti nereikia. Prisimenu ją penktokę – buvo labai stropuolė, darbštuolė. Skaitė, skaitė, skaitė. Tuo išsiskyrė iš kitų.“
„Kažkas yra, ką norėčiau išreikšti“
Geriausia šių metų jaunoji poetė L. Pažereckaitė savęs į kamerinį ratą neuždaro. Ji yra iš tų veiklių mokinių, kurie visur dalyvauja. Ir pokalbiui turėjome ribotą laiką – Liepa skubėjo į protmūšį. Ji dar mokosi meno mokykloje groti fleita, groja orkestre, skautauja.
Bet savo eilėraščius duoda skaityti tik mamai ir geriausiai draugei Jonei. Dar lietuvių kalbos mokytojai. Ir siunčia į konkursą. Šiemet nusiuntė apie 50 eilėraščių. „Su Jone mums kilo mintis sukurti savo interneto puslapį, nes ji irgi rašo. Kol kas mes dirbam prie tos minties“, – sako mergina.
Liepa skaito labai daug – kai tik randa laisvesnio laiko. Šiuo metu – Beatos Tiškevič knygą „Gyvenimas“. „Labai įdomi knyga. Labai motyvuojanti, labai pamokanti. Mane ji įkvepia, kaip ir pati Beata, kaip ir jos eilėraščiai“, – sako Liepa.
Kaip atsirado eilėraščiai? „Aš visą laiką jaučiau, kad kažkas yra, ką norėčiau išreikšti. Nepavyko išreikšti vidinių jausmų grojant. Buvau paskaičiusi kitų poetų eilėraščių, ir šovė mintis pabandyti išreikšti savo jausmus poezija“, – pasakoja Liepa. Žodžiais išsisakyti jai pavyko geriau.
Liepos nenustebina klausimas, apie ką jos eilėraščiai. Sako, kad galima taip klausti, nes eilėraščiai būna apie kažką. „Mano eilėraščiai daugiausia apie žmogaus emocijas, jo esybę, paskirtį. Tai pamąstymai apie egzistenciją, žmogaus sielą, apie visa tai, kas supa mus“, – sako jaunoji kūrėja. Rašyti ją įkvepia gamta ir žmonių veiksmai, jų psichologija, vietos, kurios jai labai patinka – kaip Kuršių nerija, o joje ypač Preila. Buvoja ten kasmet ir rašo eilėraščius.
Rašo ranka, užsirašo netikėtai šovusias mintis, paskui prisėda ir sukuria. Tenka ir pataisyti, patobulinti. Kartais išeina ilgi, kartais trumpi, rimuoti ir nerimuoti, posmuoti ir ne. Tik sonetai tokie, kokie ir turi būti – griežtos formos. Sonetais Liepa susižavėjo literatūros pamokose pažinusi Vytauto Mačernio kūrybą. Turi net keletą, kaip pati sakė, mylimų lietuvių poetų: Mantvydas Leknicas, Linas Šapoka, Dovilė Bagdonaitė. Paskaito Maironį – jis irgi įkvepia.
Ką skaityti, Liepa sako išsirenkanti nesunkiai – knygos tarsi pačios ateina pas ją. Geros poezijos atranda internetinėje erdvėje. Galbūt kada nors kažkas taip atras ir Liepos poeziją, ir ne tik tą, kurią ji kuria dabar, būdama Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos aštuntokė.
Danutė Karopčikienė
