Eržvilko seniūnijos Openiškės kaime gyvenanti Eugenija Michalina Norkienė tvirtina niekada nedrįsusi net pagalvoti, kad auginti vaikus sunku. Keturias dukras, tris sūnus ir anūką į gyvenimą išleidusiai moteriai kvietimas į Prezidentūrą buvo didelė staigmena, o Prezidentės įteiktas ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ paskatino atsigręžti atgal ir pagalvoti apie prabėgusį gyvenimą.
Visada jautėsi laiminga
„Jūs užauginote dorus ir darbščius vaikus bei sąmoningus Lietuvos piliečius, išmokėte juos mylėti ir užjausti, gerbti ir dalintis. Per kasdienius vargus ir džiaugsmus nepastebėjote, kaip prabėgo metai ir jūsų vaikai patys tapo tėvais. Šiandien jūsų šeimos jau džiaugiasi anūkais ir proanūkiais. Esate vertos pačių kilniausių žodžių ir begalinės pagarbos“, – Prezidentūroje susirinkusioms motinoms sakė Dalia Grybauskaitė. Klausydamos Prezidentės moterys braukė ašaras, nes nė vienos jų gyvenimas nebuvo lengvas.
„Vargo buvo, bet visada jaučiausi laiminga“, – prieš kelionę į Prezidentūrą sakė E. Norkienė.
Kartu su dukra Laimute atokiame kaimelyje gyvenanti moteris džiaugiasi, kad sulaukus garbingo amžiaus nereikėjo palikti namų, o vaikai kaip jaunystėje gali sugrįžti tėviškėn.
Nuo Nemakščių kilusi Eugenija į Eržvilko parapiją atvyko jaunystėje, su tėvais. Buvo jauniausia dukra penkių vaikų šeimoje. Visi keturi broliai jau buvo sukūrę savo šeimas, o Eugenijai teko rūpintis tėvais ir ūkiu. „Stanislovą man pripiršo kaimynas. Geras buvo mano vyras, darbštus, ir vaikus dirbti išmokė“, – pasakojo Eugenija.
Pirmieji keturi vaikai gimė kone pamečiui, po ketverių metų, jau su didesniais tarpais, Eugenija susilaukė dar vieno sūnaus ir dviejų dukrų. Kiek Dievas davė – tiek su didele meile priėmė ir užaugino. Sunku niekada nebuvo – pasak Eugenijos, daug dėmesio mažiesiems skyrė pana likusi vyro teta, tad rankos darbui buvo laisvos.
„Vaikai nuo mažens geri buvo, ir paaugę nė vienas niekur nosies neįkišo. Suprato, kad didelė šeima, nebus iš kur dykai ko nors gauti, todėl patys stengėsi užsidirbti – nekombinavo, nespekuliavo. Aukštųjų mokslų nepasiekė, bet visi profesiją įsigijo ir darbus turi“, – džiaugiasi devintą dešimtį pradėjusi motina.
Bet labiausiai E. Norkienė patenkinta, kad visi jos vaikai gyvena Lietuvoje – „į rundą aplink tėviškę“, todėl dažnai sugrįžta namo.
Iš mažens mokė dirbti
Eugenija sako, kad vaikus augino taip, kaip pati buvo tėvų auklėjama. Maži būdami visus ūkio darbus išmoko. Kol didelio kibiro vandens nepanešė, tėvas daržui laistyti mažų kibirėlių pripirko. Kartais ir užpykdavo, kad tėvai darbų prisigalvoja, bet nė vienam nekildavo noras pasiginčyti, kad neis ir nedarys. Paaugę visas vasaras kolūkio daržuose praleisdavo. „Gyvenimas išmokė užsidirbti, kad nereikėtų dejuoti, jog nėra ką valgyti“, – pasakojo Eugenija.
Gyvenant vienkiemyje darbų niekada nepritrūkdavo. Didelei šeimai tarybinio ūkio administracija leido laikyti dvi karves, davė 50 arų žemės. Būdavo, kad pasislėpę pakanaliais, miško proskynose ganydavo ir trečią piendavę, užaugindavo ir parduodavo prieauglį, būrį kiaulių. Didelei šeimai reikėjo daug daržovių ir bulvių.
Nors darbų namuose niekada netrūko, o augindama septynis vaikus neprivalėjo dirbti ūkyje, Eugenija savęs negailėjo – bėgdavo į kolūkio fermas girdyti veršelių, melžti karvių, šerti kiaulių. „Nežinau, kas yra atostogos, ir prie jūros dar nesu buvusi. Stanislovas vis sakydavo, kad reiktų kur nors išvažiuoti, bet nebuvo kaip palikti vaikus“, – apgailestauja moteris.
Darbas Eugenijai padėjo ištverti ir visas nelaimes. Nelauktai netikėtai pačiame jaunystės žydėjime mirė po gimdymo sunkiai susirgusi duktė Regina. Liko sūnelis, kurį Eugenija užaugino kaip savo vaiką. Beveik tuo pačiu metu nepagydoma liga ėmė graužti Stanislovą. Po poros metų Eugenija neteko ir vyro. Susiėmė, nenuleido rankų, neišbarstė vaikų ir neišdraskė jų tėviškės – tik dar daugiau dirbo, nes dvi jauniausias dukras dar reikėjo leisti į mokyklą, o anūkui tebuvo dveji.
Širdį į gabalus plėšyte plėšė ir sūnaus Petro netektis. „Kai turi darbą, greičiau apsipranti – nėra kada galvoti ir savęs gailėtis. Nelaimės tik dar labiau suvienijo mūsų šeimą, visi vienas kitam kaip galėdami padėjome“, – tvirtina moteris.
Širdžiai miela vieta
Eugenija džiaugiasi, kad išlaikyti jaunesniuosius vaikus ir tėviškę jai labai padėjo trys vyriausieji, tuomet jau dirbę sūnūs.
Valdžios pagalba daugiavaikei šeimai – 25 rubliai pašalpos visada buvo tik simbolinė. Darbščiai Norkų šeimai jos nė nereikėjo – valgyti, vaikams aprengti pinigų užteko. Didžiausią nerimą Eugenijai kėlė erdvūs, dideli, bet griūti pradėję namai.
„Važiavau į rajoną prašyti medžiagų naujam namui statyti, bet valdžia atsiuntė komisiją, kuri apžiūrėjusi balkiais paramstytas lubas liepė nusigriauti senąjį namą ir iš tų pačių medžiagų pasistatyti kitą, mažesnį. Labai skaudėjo širdį, bet teko pačiai eiti į miškų ūkį ir su ašaromis prašyti medienos. Brangiai mokėjome, bet įveikėme, atstatėme tėviškę – dabar tuo visi labai džiaugiamės“, – tikino E. Norkienė.
Moteris sako, kad anuomet buvo patariančių kraustytis į tuščias likusias tremtinių sodybas, bet jai net tokia mintis į galvą nešovė – kaipgi savo namus gali palikti?
Eugenija laiminga, kad savo namuose gali gyventi ir sulaukus garbaus amžiaus. Prieš dešimtmetį iš Šiaulių į tėviškę gyventi grįžo dukra Laimutė. Pasitarusi su broliais ir seserimis nusprendė, kad reikia namus išsaugoti ir mamą pagloboti – suprato, kad išėjusią iš namų greitai sugraužtų rūpesčiai.
„Man tėviškė – širdžiai labai miela vieta, visada norėjau čia sugrįžti. Netiesa, kad vienkiemyje nėra darbo – ūkyje visada randu ką veikti, o ir svečių turime beveik kiekvieną savaitgalį – broliai, seserys su vaikais ir anūkais atvažiuoja. Smagiai gyvename, gražioje vietoje. Geniai palesti atskrenda, neseniai elnių būriukas buvo užėjęs – argi gali visu tuo nesidžiaugti?“, – mamai susirūpinus, kad Laimutė jai paaukojo savo gyvenimą, stebėjosi moteris.
Vaikai – didelė laimė
Vyriausiajai Eugenijos dukrai Staselei šiemet sukaks šešiasdešimt. „Jos gyvenimas jau irgi nugyventas – vaikai užauginti, anūkai dideli, visi gražias šeimas turi“, – džiaugėsi moteris.
Nė vienas iš Eugenijos vaikų tokios didelės šeimos kaip ji neužaugino. Visi jauni vedė, bet tik po vieną ar dvi atžalas turi. Vienintelis sūnus tris dukras užaugino – antru sykiu dvynukės gimė.
Bet ir iš negausių šeimų atžalų gražus būrys susidarė. Kai per Motinos dieną visi penki vaikai, dešimt anūkų ir keturi proanūkiai suvažiuoja, širdis iš džiaugsmo suplazda. „Nėra didesnės laimės motinai, kaip savo vaikų grįžtant sulaukti. Pamatau į kiemą įsukant ir apsiverkiu iš džiaugsmo“, – sako Eugenija.
Nors gyvenime daug iškentė ir visą laiką sunkiai dirbo, vaikai visada jai teikė tik laimę. Įprato su jais džiaugsmais ir rūpesčiais dalytis, nes grįžę į tėviškę ir dabar ne prie stalo sėda, o pirmiausia sunkiausius darbus puola dirbti. Eugenija tikina, kad tas kasdienis rūpestis namais ir yra didžiausia dovana – to jai neatstotų nei gražiausios gėlės, nei brangiausi daiktai.
Daiva BARTKIENĖ
