Kiekvienas turime už ką nusilenkti Motinai pačią gražiausią ir svarbiausią – Motinos dieną.Motinystę pašloviname pavasarį, kai gyvybės sklidina Žemė tarsi Motina savo syvais peni naują gyvastį. Taip ir Motinos – kantriai, tarsi Žemė, augina vaikus, atiduoda jiems savo dienas ir naktis, savo rūpestį ir meilę – visą, netaupydamos ir neskaičiuodamos. Užaugina vaikus pasauliui, o motinystės džiaugsmas ir rūpestis niekuomet nesibaigia. Taip buvo, taip vis dar yra mūsų sparčiai modernėjančiame pasaulyje ir, norisi tikėti, pasiliks per amžius. Nes kas gi mes būtume be Motinos?Jaunų mamų jurbarkiečių Viktorijos Danisevičienės ir Jurgitos Kazinevičienės mintys tik patvirtina tai, kas nekinta – motinos myli besąlygiškai ir į vaikus sudeda šviesiausias viltis, o tradicinėje šeimoje motinystė dar laimingesnė.
Vaiką augini jo paties gyvenimui
Viktorija Danisevičienė pačiu gražiausiu pasaulyje mamytės vardu vadinama jau septynerius metus ir prisipažįsta, kad tiek pat laiko yra pamišusi dėl motinystės. Ji neįsivaizduoja nė dienos be savo vaikų, todėl džiaugiasi, kad jiems augant lieka vis mažiau dalykų, kurių negalėtų daryti kartu. Kartu jie važinėja dviračiais, keliauja Lietuvoje ir į užsienį, svečiuojasi, nekalbant apie tuos paprastučius buities darbelius, kuriuos visi vaikai veržiasi padėti mamoms, o geros mamos tokios pagalbos niekada neatsisako.
Kai Viktorija buvo maža, žaisdama su draugėmis šnekėdavo, kad užaugusi turės keturis vaikus. Tapusi mama suprato, kad vaiką reikia ne turėti, bet užauginti žmogumi – ir ne sau, o jo paties gyvenimui.
Dabar su vyru Sauliumi augina du – porelę, kaip ir dauguma šeimų. Tik Dievulis skyrė Viktorijai sunkesnį negu kitoms motinystės išbandymą. Bet kas neša sunkesnį kryželį, tas gausiau ir apdovanojamas.
„Kai pagimdžiau Eleną, jau žinojau, kad ji augs kitokia, nes gimė su stuburo defektu. Nesakau, kad iškart tai priėmiau labai lengvai – buvo klausimų: kodėl man, kodėl mano vaikui?“ – prisimena Viktorija. Gydytojai ir kitos panašius vaikus auginančios mamos jai padėjo gana greitai suvokti, kad dukra tik fiziškai kitokia, kaip ir medžiai miške – visi skirtingi, bet ji turi augti kaip ir visi vaikai ir gyventi taip pat kaip visi.
„Auginame Eleną kartu su vyru. Žinau, kad neįgalūs vaikai kartais išskiria šeimas, bet mudu tik dar labiau sulipome ir neįsivaizduoju savęs be Sauliaus. Dėl to, kad Saulius yra labai atsakingas tėtis, kad viskuo dalijamės, kad jis paremia mane savo tvirtumu, kartais nugesina beįsiplieskiančią, mano motinystė yra laiminga – esu visiškai laiminga mama ir moteris“, – užtikrina Viktorija.
Po gerų trejeto metų gandras atnešė Elenai brolį – pasak Viktorijos, labai lauktą ir planuotą, nes jie abu su vyru suprato, kad dukrai reikia brolio. Ir tikrai, jau beveik keturmetis Mykolas su sese yra geriausi draugai ir vienas kitu labai rūpinasi.
„Mano dėmesys nukreiptas į tai, kad Elenutė pati eitų, o ne aš ją stumčiau“, – sako Viktorija ir paaiškina, kad neįgaliojo vežimėliu judančiai septynmetei dukrai šeimoje niekas nesako „pavažiuok“, o tik „paeik“, nes visiems suprantama, kad Elenutė šitaip vaikšto.
„Nei išskirtinio dėmesio, nei juo labiau lepinimo Elenai nereikia, ji viską turi išmokti daryti pati, juk jai reikės gyventi tokį patį gyvenimą kaip sveikiesiems, tik sudėtingesnį dėl vis dar kitokio mūsų visuomenės požiūrio“, – įsitikinusi Viktorija.
Paauginta auklės trimetė Elenutė išėjo į darželį, nes tėvai nusprendė, kad ji turi augti su vaikais. „Iš pradžių bėgdavau dukart per dieną, paskui susivokiau – juk darželyje dirba vaikus mylintys žmonės ir mano vaikui ten gerai. Ir jokio skirtumo, kad ji sėdi vežimėlyje – kartu su kitais vaikais ji ir dainuoja, ir šoka. Su močiute eina į dailės studiją, su seneliu į jo darbovietę – ligoninę – visur jai įdomu. Abu vaikai jau paaugo ir mes visi keturi galime kartu atostogauti ir kartu leisti savaitgalius.“
Pati užaugusi labai draugiškoje šeimoje, jautusi šiltus ryšius su plačia gimine, Viktorija nori, kad ir jos vaikams taip būtų – aplinkui darni giminė ir glaudūs jų ryšiai. „Todėl pas mus kur pasisuksi daug artimų žmonių: ir linksmybėse, ir šventėse, rūpesčiuose ir skausme – visada yra kur atsiremti“, – džiaugiasi Viktorija.
Kad mamoms, ypač auginančioms neįgalius vaikus, reikia paramos, Viktorija žino geriau nei bet kas kitas. „Blogiausia, kai pačios mamos savo neįgalius vaikus laiko kitokiais. Nemažai net atsisako savo vaikų, kai kurios jų gėdijasi, uždaro ir pačios užsidaro namuose, taip tik darydamos bloga ir sau, ir vaikams. Tokios mamos silpnos, joms reikia pagalbos, tik jokiu būdu ne užuojautos“, – neabejoja Viktorija ir padeda, kartu su bendraminčiais įsteigusi asociaciją „Spina bifida ir hidrocefalija“.
Motinystė visada yra atradimas kitokio gyvenimo, kitokios patirties, įprasminančios moters būtį. Vaikams reikia meilės – visiems ir visada. „Mūsų Elenai reikia ir šiek tiek daugiau paprasto laiko, o meilės tiek pat, kaip ir visiems vaikams – visos“, – sako Viktorija. Ir seniai žino, kad motinos meilė nedalijama – kiekvienam vaikui visa atiduodama.
„Abejoju savo tiesomis ir keičiuosi vaikų labui“, – sako dvynukų mama Jurgita Kazinevičienė
Kas yra motinystė: kokių džiaugsmų, rūpesčių, atradimų (gal praradimų), baimių, laimių patiriate augindama dukrytes? Kaip jų atėjimas pakeitė Jūsų gyvenimą?
Mūsų dvynukių gimimą gydytojai vadino stebuklu. Kai jos 23 nėštumo savaitę pradėjo veržtis į šį pasaulį, gydytojai neteikė jokių vilčių, tačiau Dievo, medikų ir nuoširdžiai palaikiusių žmonių pagalba pavyko nutolinti gimimo stebuklą užtikrinti kūdikių brandumą. Kiekvienais metais, be išimties, balandžio 4-ąją, per dukryčių gimtadienį, keliame šampano taurę už mus globojusių ir gelbėjusių gydytojų sveikatą ir džiaugiamės sveikomis, judriomis ir labai sumaniomis mergytėmis.
Kas yra motinystė, tikrai nežinau. Tai kažkoks daugialypis jausmas: besąlygiška meilė, atsidavimas, pasiaukojimas, sumišęs su baime, abejonėmis, netikrumo jausmu dėl ateities. Begalinis noras apsaugoti savo šeimą nuo visų gyvenimo negandų atsimuša į realybės kietą sieną. Manau, teisūs tie, kurie tvirtina, kad reikia džiaugtis duotuoju momentu, taip kaupti gerąją energiją ir patirtį ateičiai.
Ar reikia ir ar yra kur mokytis motinystės? O gal vaikų auginimas yra tarsi koks eksperimentas – pavyks nepavyks. Gal iš savo mamų gauname pamokų, kurios svarbios ir mūsų motinystei?
Nėra oficialių motinystės mokyklų, tačiau niekas nedraudžia pačiam tobulėti įsisavinant gyvenimo pamokas. Mane motinystė keičia iš pagrindų. Kai neturėjau vaikų, maniau daug žinanti, kaip pedagogė, apie vaikų auginimą ir auklėjimą. Dabar išgyvenu savęs perauklėjimo procesą, kai abejoju savo tiesomis ir keičiuosi kaip asmenybė vaikų labui. Nėra vieno auklėjimo modelio visiems vaikams ir būti negali. Net mūsų dvynukės yra visiškai skirtingos: kas tinka vienai, kitą gali erzinti. Mūsų su vyru vaikystėje buvo daugiau šalto nei šilto, tačiau mudu sugebame įvertinti teigiamas sunkumų puses. Norėtume savo vaikų nelepinti, lenkti prie darbo, mokyti atsakomybės, tačiau turiu pripažinti, kad ne visada pavyksta.
Kiek vaikams ir motinystei svarbus tėtis ir tradicinė šeima?
Manau, kad vaikams labai svarbi tradicinė šeima, kurioje jie išmoksta tėvo ir motinos rolių, gauna reikalingą pagalbą ir nuolatinę paramą. Skaudi realybė rodo, kad viskas kinta ir net darniausios šeimos išyra. Jei galima ką pakeisti, reikia keisti, jei ne – susitaikyti su faktu ir gyventi toliau. Svarbiausia, kad buvę sutuoktiniai nenuteikinėtų vaikų vienas prieš kitą. Vaikai myli abu tėvus.
Mūsų tėvelis yra šeimyniškas, išmintingas ir labai geros širdies. Matau, kad kartais jam su mumis, trimis moteriškėmis su charakteriu, nelengva, bet jo puikus jumoro jausmas labai jam ir mums pagelbėja. Kartą prie pusryčių stalo jis pasakojo vyresnėlei Rugilei (aštuoniomis minutėmis vyresnė už sesę Kamilę), kad naktį ji galėjo sušalti, nes jos antklodėlė buvo ant grindų, bet tėvelis ją užklojo. Kadangi dvynukės dabar gyvena didįjį dėkojimo laikotarpį, tai abudu tikėjomės, kad Rugilė padėkos tėčiui, bet ji tik nutilo ir ilgai mąstė. Po kiek laiko pasakė: „Žinai, mama, sėdžiu ir galvoju, kaip tau pavyko rasti tokį gerą vyrą?“ Tėtukas, nieko nelaukęs, pašmaikštavo: „Matai, net vaikas supranta, kaip tau pasisekė su vyru!“
Visiems buvo gardaus juoko!
Motinystė sužadino kūrybines galias, norisi kurti dainas, dainuoti su dukrytėmis. Kai tik paimu gitarą groti, mergytės tuoj prisistato su savo „marakasais“ padėti. Jos – nuoširdžiausios gerbėjos, moka visas mano dainas mintinai. O aš kiekvieną vakarą prieš miegelį turiu pagroti ir sudainuoti specialiai joms sukurtą lopšinę:
Mama į gyvenimo taurę
Supylė kūną ir kraują,
Įmaišė tamsą ir šviesą,
Šventą melą ir karčią tiesą.
Gimtą kalbą į lūpas įdėjo,
Meilės galia lig dangaus pakylėjo,
Angelo sargo sparnais apkabino
Ir švelnia lopšine nuramino.
Čiučia liulia, mielas kūdikėli,
Tiesiu minkštą meilės paklotėlį,
Švelniausiu rūpesčiu užklosiu
Ir visą amželį godosiu.
Danutė Karopčikienė
Jurgita ir Algirdas Kazinevičiai savo dvynukių gimimą vadina tikru stebuklu. Didelis stebuklas – motinystė, pasak Jurgitos, ji verčia abejoti savo tiesomis, keistis ir sužadina kūrybines galias.
