Senas, juodas ir traukiantis akį. Kai jurbarkietis Alvydas Bružas per miestą važiuoja maždaug šešis dešimtmečius skaičiuojančiu motociklu „IŽ 49“, retas praeivis neatsisuka. Būtų keista, jei būtų kitaip. Šį jau retą egzempliorių vyras restauravo 14 metų, kol pasiekė tikslą – motociklas toks, kaip tuomet, kai nuvažiavo nuo gamyklos konvejerio. Šį vasara – pirmoji, kai vyras daugiau važiuoja, nei sprendžia technines problemas ar ieško detalių motociklui.
Patiko duslintuvai
Paklaustas, kodėl pasirinko sovietiniais laikais pagamintą „IŽ 49“, Alvydas juokiasi – kaltas vaikystėje matytas vaizdas. Tuomet dauguma motociklų turėjo apvalius duslintuvus, o šis modelis – ovalius, sparnuotus.
„Jau tada kalbėjau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tokį motociklą. Tas noras tai prisimiršdavo, tai vėl atgydavo. Negaliu pasakyti, kodėl tie duslintuvai man taip patiko. Galiausiai nutiko taip, kad prieš keturiolika metų aš tokį motociklą nusipirkau. Tiesa, neįsivaizdavau, kiek jėgų, laiko ir užsispyrimo jis iš manęs pareikalaus“ , – pasakojo Alvydas.
Motociklą nusipirko Šakių r. Jį pardavęs vyras net neturėjo transporto priemonės dokumentų, tačiau nurodė jurbarkietį, iš kurio pirko „IŽ“. Taip pat patikino, kad tas žmogus turi dokumentus.
„Patikėjau ir nesukau galvos. Tačiau reikėjo vertinti atsargiau, nes motociklas be dokumentų – nieko vertas“, – prisiminė restauratorius.
Netrukus jis susirado buvusį motociklo savininką, tačiau senolis niekuo padėti negalėjo. Tik papasakojo, kad motociklą pirko seniai, važinėjo po kolūkio laukus, o dokumentų akyse niekad nematė. Šią žinią išgirdęs Alvydas suprato, kad iki tol, kol galės motociklu išvažiuoti į gatvę, teks nueiti ilgą kelią.
„Teko kreiptis į teisininkus, kurie padėjo teisme įrodyti, kad motociklas tikrai mano. Tuomet teismas išdavė pažymą, kad „Regitra“ transporto priemonę įregistruotų. Tačiau tam reikėjo pereiti techninę ekspertizę – nustatyti variklio darbinį tūrį ir kitus techninius niuansus. Atsiėjo ne tik pinigų, bet ir nervų. Tarkime, motociklo nepriregistravo, nes ekspertai buvo pamiršę įrašyti, kiek ten sėdimų vietų. Nėra įrašo dokumente – ir visiems nusispjauti, kad sėdynės dvi, kartoji procedūrą iš naujo“, – pasakojo Alvydas.
Tačiau motociklo legalizavimas nebuvo didžiausia problema. Sunkiausia vis tik buvo surasti originalius duslintuvus. Geros būklės detalių tiesiog nebuvo, o brangių kopijų vyras pirkti nenorėjo.
„Taip jau yra, kad originalių dalių šiems motociklams, kaip ir kitai senai technikai, beveik nelikę. Todėl visi vieni su kitais maino, perka, parduoda. Tenka važiuoti į turgus ir kitur. Aš buvau dažnas svečias senovinės technikos muziejuje Smalininkuose. Ten buvo toks pat motociklas, todėl vis apžiūrėdavau, kas ir kaip sukonstruota. Kartą muziejaus savininkui Justinui Stoniui kažkas atvežė visą maišą dalių, kur buvo ir du duslintuvų komplektai. Bandžiau įkalbėti, kad vieną parduotų, bet jis nesileido į kalbas“, – prisiminė Alvydas.
Supratęs, kad įkalbėti J. Stonio nepavyks, vyras nusprendė siūlyti mainus. Muziejaus savininkas kaip tik jam aprodė įvairias spausdinimo mašinėles. Alvydas tuomet prisiminė rūsyje turįs seną spausdinimo mašinėlę, kuria tekstus rinkdavo aklas giminaitis. Nedvejodamas pasiūlė, o J. Stonys sutiko.
„Važiavau namo ir galvojau: žmona tvarkė rūsį, jei išmetė tą mašinėlę, tai duslintuvų negausiu. Bet neišmetė, todėl gavau duslintuvus. Mašinėlė ir dabar yra muziejuje“, – džiaugėsi Alvydas.
Galvos skausmo buvo ir ieškant iš pirmo žvilgsnio visiškai paprastų dalykų. Alvydas sako, kad naujų padangų nupirkti neįmanoma, o išlikusias senąsias keisti belieka tik su ratais. Nuo senatvės būna sutrūniję padangos konstrukciją laikantys kordai, kurie permontuojant tiesiog sulūžinėja.
Nėra benzino
Tam, kad pagaliau motociklą papuošę duslintuvai atliktų savo funkciją, plieninis žirgas turėjo važiuoti. O tai pasirodė ne tokia paprasta užduotis – variklį ne tik reikėjo sutvarkyti, bet ir gauti jam tinkamo kuro. Praėjusio amžiaus viduryje pagaminti motociklai važiavo 72 oktaninio skaičiaus benzinu. Degalinėse šiandien geriausiu atveju yra tik 95 oktaninio skaičiaus kuras.
„Variklis tokiais degalais dirbti negalėjo, detonuodavo, nepavykdavo net užgesinti motociklo. Galiausiai suradome išeitį – sumažinome degimo kamerą, padidinome suspaudimo laipsnį, ir motociklas pradėjo važiuoti“, – apie techninius sprendimus pasakojo Alvydas.
Tačiau techninės ir panašios problemos – ne vienintelės, su kuriomis susidūrė ir susiduria jurbarkietis. Nors motociklas važiuoja, važiuoti juo – sudėtinga. Ant transporto priemonės nėra posūkio signalų, todėl apie manevrus reikia perspėti kelių eismo taisyklėse numatytais rankų gestais. Tačiau jų daug kas nesupranta ir keistai žiūri į mojuojantį motociklininką.
„Be to, ir bendraminčių, su kuriais galėčiau važinėti, nedaug. Pora Jurbarke, dar pora – aplink. Dauguma dabar važinėja galingais motociklais, dideliais greičiais. Šešiasdešimties metų „IŽ“ tikrai tam neskirtas ir nesijausčiau gerai su juo važiuodamas labai greitai“, – sako Alvydas.
Rinktųsi kitokį
Pasak vyro, jei iš naujo reikėtų rinktis motociklą, jis eitų visai kitu keliu. Pagrindinis kriterijus ieškant pirkinio būtų – sėdi ir važiuoji. Gaišti metų metus ir aukoti marias laiko bei energijos, kad prikeltum plieninį žirgą, Alvydas nebenorėtų.
„Gali būti tam tikrų darbų prie motociklo. Bet ne tiek, kiek aš dariau. Jei vėl reiktų keturiolika metų sugaišti, gal tiek net negyvenčiau. Dabar rinkčiausi tokį modelį, ant kurio nusipirkęs sėsčiau ir parvažiuočiau, o ne krapštyčiausi ir krapštyčiausi“, – juokėsi jurbarkietis.
Alvydas tikina ir dabar pasidairantis į motociklų skelbimus, tačiau dėmesio vertų modelių, kurių kaina atitiktų realybę, labai nedaug.
„Žmonės kažkodėl įsivaizduoja, kad jei turi seną motociklą, tai jis kainuoja didžiulius pinigus. Tačiau yra tokių modelių, kaip kad su dviejų cilindrų varikliu gaminti „IŽ“ motociklai, kurie kainuoja tiek, kiek patys sveria. Kitaip tariant – metalo kaina. O žmonėms atrodo, kad jų garaže didžiulis turtas“, – stebėjosi restauratorius.
Būtent dėl šios priežasties tiems, kurie renkasi restauruoti motociklą, reikia pasirinkti modelį, kuris būtų vertinamas. Prieš tai, žinoma, įvertinus, ar užteks kantrybės, įgūdžių ir lėšų motociklą paversti tokia transporto priemone, kokia išvažiavo iš gamyklos.
Kadangi pats dirba su metalo gaminiais, Alvydui nebuvo sunku atlikti kai kuriuos remonto darbus, tačiau kai kurie procesai pareikalavo ir pinigų, ir žinių.
„Tik pradėjęs šitą projektą supratau, kodėl kai kurie darbai kainuoja tūkstančius. Tarkime, reikėjo naujai chromuoti detales. Tačiau prieš tai jas turėjau paruošti. Rūdžių pažeisto vairo restauravimas: pirmiausia jis šveičiamas, tada vietos, kur labiau išrūdiję, virinamos, tada vėl viskas lyginama, poliruojama, o tada dengiama. Ne per seniausiai teko būti Panemunės pilyje, kur lankėsi senovinių automobilių klubas. Turbūt retas juos apžiūrėdamas susimąstė, kad paprasčiausios „Volgos“ bamperio restauravimas gali kainuoti net tris tūkstančius eurų. Todėl rekonstruojant transporto priemones reikia arba pačiam daug ką padaryti, arba turėti daug pinigų“, – sakė Alvydas.
Motociklą iki gamyklinės būklės sutvarkęs jurbarkietis jo parduoti neketina. Alvydas planuoja tiesiog mėgautis važiavimu ir esant progai pakeliauti po renginius ir aplinkinius miestus.
Lukas PILECKAS
