Muziejui pirktas pastatas dūlėja jau visą penkmetį (13)

Niekaip nesulaukdami valdžios dėmesio Veliuonos krašto istorijos muziejui nupirktam pastatui, veliuoniškiai patys ėmėsi iniciatyvos – kreipėsi į savivaldybės tarybą, merą ir administraciją, tikėdamiesi, kad politikai ir valdininkai grįš prie šių reikalų ir ateinančiųjų metų rajono biudžete numatys lėšų pastato rekonstrukcijos techniniam projektui parengti.

Dvaro įnamis

Ne vieną dešimtmetį Veliuonos krašto istorijos muziejus buvo įsikūręs senajame Veliuonos dvare, tačiau 2016-ųjų vasarą iš ten buvo labai skausmingai iškeldintas. Nors muziejus ir dvaras atrodė vienas nuo kito neatsiejami, situacija pasikeitė atsiradus teisėtai dvaro savininkei Olgai Vakselytei-Larson – muziejus tapo ne itin pageidaujamu įnamiu. Bene prieš 25-erius metus iš Kanados į Lietuvą atvykusi ir nuosavybę atsistačiusi O. Vakselytė-Larson prikelti ir rekonstruoti vaikystės namus planų turėjo daug, bet rasti lėšų jiems įgyvendinti nesisekė. Nors patalpų panaudos sutartys vis buvo pratęsiamos, paskutinioji baigėsi 2016 m. liepos 23 d. ir susiklosčiusios aplinkybės muziejui nieko gero nežadėjo. Galiausiai buvo aiškiai įvardyta, kad muziejus iš dvaro turi išsikraustyti.

Staigmenos nebuvo

Dvaro viziją jo savininkė O. Vakselytė-Larson ne kartą yra išdėsčiusi ne tik dabartiniam merui Skirmantui Mockevičiui, bet ir praėjusios kadencijos, ir dar ankstesnei rajono valdžiai. Beveik kasmet trumpam į Lietuvą atvykdavusios Veliuonos dvaro savininkės matymas prasilenkė su Lietuvos Respublikos įstatymais ar tokių objektų finansavimą reglamentuojančiomis tvarkomis. Privačios nuosavybės statusas užkirto galimybes dvarą rekonstruoti valstybės lėšomis ar pritraukti Europos Sąjungos finansinę paramą.

Savivaldybei perleisti dvaro jo savininkė neketino, o pati tikėtis pinigų iš įvairių fondų galėjo tik prisidėdama savo lėšomis. Nė vienas, nė antras kelias nebuvo pasirinktas, todėl kaskart besibaigiant patalpų panaudos sutarčiai, kildavo ir klausimas apie Veliuonos muziejaus ateitį.

Nors ir be didelio noro, vis pasigirsdavo kalbų apie tai, kad muziejui reikia ieškoti kitos vietos. Galiausiai tuometė savivaldybės taryba apsisprendė pirkti pačiame Veliuonos centre parduodamą buvusio pašto pastatą ir jį sutvarkius čia perkraustyti muziejų. Priešais seniūniją esantis pastatas buvo nupirktas 2014 m. spalį už 75 tūkst. litų (21700 Eur). Pirkinys, nors ir akivaizdžiai reikalaujantis papildomų lėšų remontui, buvo labai gerai įvertintas jį apžiūrėjusios savivaldybės komisijos, seniūnijos ir muziejininkų.

Koją pakišo rinkimai

Po 2015 m. kovą vykusių savivaldybių tarybų rinkimų pasikeitė rajono vadovai, o kartu su valdžios permainomis ir numatytų darbų eiliškumas. Kas vieniems atrodė svarbu ir skubu, kiti buvo linkę atidėti ir palūkėti. Taip prabėgo penkeri metai. Praėjusios kadencijos savivaldybės taryba prie šio klausimo nėkart negrįžo. Iniciatyvos imtis Veliuonos muziejaus reikalų nerodo ir šios kadencijos politikai. Tiesa, šių metų balandžio mėnesį pristatant Jurbarko krašto muziejaus, kuriam priklauso Veliuonos muziejus, veiklos ataskaitą, tarybos narys Darius Virvilas prisiminė nupirktą pastatą ir bandė sužinoti, koks jo likimas. Jurbarko krašto muziejaus direktorės Lilijos Jakelaitienės paaiškinimas buvo trumpas – pastatas priklauso ne muziejui, o seniūnijai.

Direktorės atsakymo niekas nei papildė, nei ko nors daugiau klausė, nors galėjo, o gal net privalėjo tai padaryti. Už savo sprendimus politikai turėtų atsakyti ar bent jau jais pasidomėti. Didelė tarybos narių dalis, nutarusi muziejui pirkti buvusį Veliuonos paštą, niekur nedingo. Praėjusią kadenciją rajono taryboje buvo dvylika tų pačių politikų, šią – trylika.

Patys veliuoniškiai turi kitą paaiškinimą: žmonės mano, kad muziejaus reikalai jau penkerius metus nejuda iš vietos dėl vienos priežasties – pastatą nupirko ne ta valdžia.

Ėmėsi iniciatyvos

Rugsėjo 19 d. Veliuonos krašto bendruomenė raštu kreipėsi į Jurbarko r. savivaldybės tarybą, merą ir administracijos vadovą. „Veliuonos krašto bendruomenė ir kiti šio krašto gyventojai labai susirūpinę Veliuonos krašto istorijos muziejaus likimu. Keičiasi valdžios, keičiasi požiūriai į šį Veliuonos žmonių kūrinį, veikiantį Veliuonoje nuo 1979 metų, laikui bėgant tapusį Jurbarko krašto muziejaus dalimi. Šiuo metu muziejus iškeltas, glaudžiasi seniūnijos administraciniame pastate buvusios bibliotekos patalpose. Muziejaus iškėlimui, nors ir suprasdami, kad geresnės vietos šiam muziejui kaip Veliuonos dvaras nėra ir nebus, bendruomenė neprieštaravo, kadangi žino, jog dvarui reikalingas remontas, o muziejus turi atitikti reikalavimus, kuriuos privačioje nuosavybėje įgyvendinti sudėtinga“, – rašo veliuoniškiai.

Veliuonos krašto bendruomenė savivaldybės vadovams ir tarybos nariams priminė ne tik nupirktą pastatą, bet ir pirkimo tikslą – įrengti jame muziejų. Bendruomenė mano, kad nupirktas namas, kuriame tarpukariu buvo įsikūręs paštas, po dvaro labiausiai atitinka muziejaus poreikius. Tai yra miestelio centras, patogu turistams, yra vietos edukacinėms programoms, o ir paties pastato istorija įdomi.

Veliuonos krašto bendruomenė prašo ateinančių metų biudžete numatyti lėšų šio pastato rekonstrukcijos projektui parengti ir mano, kad turint tokį projektą atsirastų galimybių lėšų paieškoms.

Veliuonos krašto bendruomenės pirmininkas Vaidotas Misevičius neslepia apmaudo, kad prieš penkerius metus nupirktą pastatą valdžia paliko likimo valiai. Kadangi jį prižiūri seniūnija, pastatas nenuniokotas, tačiau bėgantis laikas nieko nedarant pliusų neprideda. V. Misevičius teigia, kad savivaldybės vadovams, atvykstantiems į Veliuoną pristatyti veiklos ataskaitų, žmonės primena šią problemą, tačiau išvadų nėra. V. Misevičius sako, kad vis labiau ryškėjantis skirtumas tarp valdžios kalbų ir darbų ypač žeidžia, o kaimiškosios gyvenvietės pasigenda dėmesio ir konkrečių sprendimų.

Priminę valdžiai neišspręstą problemą, veliuoniškiai tikina, kad skyrus lėšų muziejui numatomam pastatui nebūtų investicija tik Veliuonos kraštui. „Tai investicija į rajoną, į taip visada visų valdžių deklaruojamą turizmo vystymo kryptį, bei įrodymas, kad darbų tęstinumas rajone įmanomas. Labai tikimės, kad rajono vadovams tai tikrai nuoširdžiai rūpi“, – rašte teigia Veliuonos žmonės.

Meras nežino

Kalbintas savivaldybės meras S. Mockevičius teigė, kad neaišku, kas bus tame pastate, nupirktame pritarus dar ne jo vadovaujamai rajono tarybai. S. Mockevičius nuomone, Veliuonos krašto istorijos muziejaus patalpų klausimas buvo keliamas ir 2016, ir 2017 m., vis dar ieškant būdų grįžti į dvarą. Tačiau rajono vadovas sutiko, kad durys prieš bet kokias galimybes buvo užtrenktos 2016-ųjų liepą pasibaigus patalpų panaudos sutarčiai su dvaro savininke O. Vakselyte-Larson ir iškrausčius muziejų.

Nors meras teigė, kad apie Veliuonos muziejų galvojama, be jokių rezultatų prabėgęs penkmetis liudija, jog mintys sukasi lėtai. Mero nuomone, vietų renginiams Veliuonoje ir taip yra pakankamai, o pastatui prikelti reikėtų nemažai lėšų.

„Šiandien turime bendruomenės prašymą, tačiau aiškios koncepcijos nėra“, – mano S. Mockevičius, tuoj pat prisiminęs, kad galbūt dar šį mėnesį būtų galima apie tai diskutuoti pilotinio projekto „Tauragė+“ pasitarime.

Kad muziejui planuoto pastato reikalai gerokai užmesti, galima spręsti ir pagal savivaldybės administracijos valdininkų žinias. Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėjas Ernestas Sinkus apie šiuos reikalaus teigė žinąs „labai ribotai“. Veliuonos krašto bendruomenės iškelta problema kiek labiau žinoma Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjai Jolitai Jablonskienei. Pasak jos, yra planas kartu su Infrastruktūros ir turto skyriaus vedėja vykti į Veliuoną apžiūrėti ir įvertinti pastatą.

Geresnės vietos nemato

2014 m. nupirktame pastate tarpukariu buvo įsikūręs Veliuonos paštas. Veliuonos krašto istorijos muziejuje eksponuojama 1933 m. nuotrauka, įamžinusi šį pastatą ir prie jo nusifotografavusius žmones. Pastate niekad negyveno privatūs asmenys, savivaldybė jį nupirko iš anksčiau aukcione paštą įsigijusio savininko.

Ir Jurbarko krašto muziejaus direktorė L. Jakelaitienė, ir Veliuonos muziejaus muziejininkas Gediminas Klangauskas mano, kad pats pastatas yra Veliuonos istorijos dalis, todėl nereikėtų praleisti galimybės jame įkurdinti muziejų. Juo labiau kad pastatas nupirktas kartu su dar keliais ūkiniais statiniais ir žemės sklypu – kieme galima rengti įvairius renginius, pristatyti edukacijas.

Lygiai taip pat galvoja ir Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta, nematantis problemos dėl to, kad pastatas priklauso ne muziejui, o seniūnijai. Seniūno nuomone, svarbu, kad reikalai pajudėtų, o turint techninį projektą jau galima žengti kitus žingsnius.

Veliuoniškiai muziejumi susirūpinę ne šiaip sau. Daug metų kaupti eksponatai dabar sandėliuojami kas kur. Dalis – seniūnijoje skirtose patalpose, kiti – mokyklos palėpėje. Žmonės sako tiesiai – nors muziejaus darbuotojai sukasi kaip išmanydami, tokio, koks turėtų būti, Veliuonoje muziejaus nėra.

Veliuonos krašto bendruomenė pabandė pažadinti valdininkų ir politikų mintis, o nepaleidžiant iniciatyvos galbūt pavyks ir ką daugiau nuveikti.

Jolita Pileckienė