Vadžgiryje, ko gero, mąstoma taip: muzika, kaip ir vanduo, stovėdama sugenda. Todėl tame nedideliame, bet itin muzikaliame miestelyje nuolat randasi naujovių. Pastaruoju metu vis garsiau girdėti „Saujos“ vardas ir jų muzika.
Jaunimo muzikos grupė „Sauja“ – tai aštuoni grojantys ir dainuojantys vadžgiriškiai.
„Iš pradžių mūsų buvo devyni ir grupė vadinosi „Devyni“. Žinojom, kad Kaune yra tokiu pačiu pavadinimu grupė, bet tada, 2012-aisiais, manėme, kad už savo kaimo ribų neišvažiuosim“, – pasakoja Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus meno vadovė Lina Lukošienė, kuri ir pati muzikuoja „Saujoje“.
„Sauja“ – tai Alma ir Monika Lukošiūtės, Austėja Kelpšaitė, Goda Pempytė, Gintarė Ačatė, Emilija Kasiliauskaitė, Almantas Tamošaitis („visų mergaičių diaugsmas“) ir Ieva Tamošaitytė („ją išleidom studijuoti“).
(Tiesą pasakius, sunku suprasti, kodėl jie manė niekur nevažiuoti, nes į grupę susibūrė ne kokie instrumentų nečiupinėję naujokai, bet jau patyrę muzikantai – visi jie užaugo „Šebukuose“.)
„Kauniškė grupė paprašė mus pasikeisti pavadinimą, kai paaiškėjo, kad kartu su jais dalyvausime viename festivalyje. Galvojom galvojom ir sumąstėm būti „Sauja“, – tęsia vadovė Lina. Bet pasakoja tik tol, kol į šebukyną (nuo ansamblio pavadinimo, kuris – nuo šebukų, kurie vadžgiriškių tarmėje reiškia – pupelės) ateina Alma, Monika ir Almantas, paskui dar Austėja. Palikusi saujelę papasakoti apie „Saują“ vadovė išskuba „su reikalais“.
(Labai ačiū Almai, Monikai, Austėjai ir Almantui, šventą atostogų metą anksti atsikėlusiems, atsakinėjusiems į klausimus ir grojusiems. O kurie pramiegojo, liko nepasisakę☻)
Ką „Sauja“ groja?
Grojam tą pačią liaudišką muziką, tik šiuolaikiškai.
Kaip šiuolaikiškai?
Sunku paaiškinti, reikia išgirsti.
Kur galima išgirsti?
Neseniai grojom Raseiniuose, Atvira jaunimo erdvė organizavo respublikinį jaunimo muzikos grupių festivalį „Ryškiai geras“. Ten grojo šešios grupės. Mes neįsipaišėm į kontekstą. Žinojom, kad neįsipaišysim. Bet viskas buvo gerai – buvom ten išskirtiniai!
Joninių naktį kultūros centre grosim. Ir galės pagroti visi norintys – paskelbėm per feisbuką.
(Susitikę buvom gerokai prieš Jonines.)
Ir bus norinčių?
Bus, jau dabar yra. Gal atvažiuos Leonas su bandonija (čia – apie eržvilkiškį Leoną Greičių). Jis – mūsų draugas. Kartą Palangoj, gatvėje, jis grojo, mes – šokom, žmonių įsijungė… Smagu pagroti gatvėje. Po vieną – gal nelabai, bet visi kartu išdrįstame.
Kepurę padedat…
Ne, nebuvom kepurės padėję.
Kada pradėjot groti, kada pirmą kartą išėjot į sceną?
Alma ir Monika:
Pirmą kartą scenoje buvom Jurbarke, dainavom kartu su tėvais. Man buvo gal penkeri, o Monikai – treji su puse.
Ar patiko, nežinau. Dainavom, ir tiek, darėm, ką darė ir mūsų tėvai. Nors kartais labiau norėjosi žaisti. Bet mes ir žaisdavom koncertus. Atsimenu, susodindavom tėvus, močiutes ir dainuodavom savo kūrybos dainas. Koncertai buvo mokami, ir jie, įsivaizduokit, mums mokėdavo!
Paskui, kai jau galėjom rinktis, – pasirinkom dainuoti. Kažkaip savaime atsirado „Šebukai“: Ieva, o gal Gintarė panoro groti kanklėmis, aš – irgi, greit prisidėjo ir Monika. Almantas grojo dūdele.
Almantas: Sakiau: ne, neisiu! Nes nebuvo daugiau berniukų…
Bet atėjo ir pasiliko. Almanto instrumentas – gitara, o dar jis moka groti dambreliu, lumzdeliais, ožragiu, lūpine armonikėle, yra bandęs būgnais. Žinoma, jis ir dainuoja. Jurbarko gimnazijoje Almantas – visų mėgiamas, jo dažnai prašė padainuoti ir jis neatsisakydavo.
Austėja „Saujoje“ dainuoja, o groti moka skudučiais („biški“ – kuklinasi ji) ir būgnais.
Monika jau labai seniai išmoko groti basedle („dabar nebegroju, bet moku“), moka dūdele, cimbolais, būgnais. Meno mokykloje mokosi fortepijonu. „Saujoje“ Monika dainuoja ir groja melodika – tai klavišinis pučiamasis instrumentas.
(Ne visi, ko gero, ir pažįsta tokius instrumentus, kokių turi ir moka groti Vadžgirio jaunimas.)
Monika dainuoja ir prestižiniame Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblyje. Nors, manau, tiek jai, tiek kitiems muzikaliesiems vadžgiriškiams visos grupės – prestižinės.
Alma „Saujoje“ groja gitara – ją pamokė tėtis, meno mokykloje mokosi fortepijonu. Dar mergina vardija dūdelę, kankles, cimbolus, būgnus, skudučius… („ar skudučiai skaitosi?“ – paklausia).
Almantas baigia gimnaziją – jau išlaikyti visi egzaminai, tik rezultatai dar neaiškūs – ir renkasi muziką. Kauno technologijų universitete jis žada studijuoti muzikos technologijas ir garso režisūrą.
Vaikinas groja ne tik „Saujoje“, bet ir kitoje Vadžgirio grupėje – „Kreize“. „Ir ką darysit, kai išvažiuos studijuoti?“ – klausiu jau sugrįžusios vadovės Linos.
„Išvažiuos ir sugrįš, – sako ji linksmai. – Iš honorarų nupirksim jam automobilį! Arba šebukyną perkelsim į Kauną“, – prideda dar linksmiau ir visi kartu kvatoja.
Linksma – tarsi būtų pažėrę dar vieną saują muzikos.